Eurazija

Socialinėse medijose jau kelis mėnesius galima matyti eilių degalinėse ir sprogstančių kuro talpyklų ne tik Persijos įlankoje, bet ir Europoje, vaizdus. Tokie kadrai fiksuojami ne kur kitur, o Rusijoje – vienoje iš daugiausiai energetinių išteklių turinčių šalių pasaulyje. Daugelis jau buvo įpratę, kad Ukrainos energetika yra taikinys Rusijos invazijos metu. Tačiau aplinkybės pasikeitė ir dabar Rusijai taip pat tenka gintis nuo oro atakų prieš jų kritinę infrastruktūrą. Natūraliai kyla klausimai – kas lėmė šią ukrainiečių taktiką, kodėl puolamas naftos sektorius ir koks to poveikis Rusijos energetikai?

Apie Maksimo Trudoliubovo visuomenės viziją ir seną Rusijos luominę logiką

Balandžio 13 d. GSSC surengė diskusiją apie Vengrijos parlamento rinkimus. Štai ką svarbu žinoti.

Po kelis mėnesius trukusio pajėgų kaupimo, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Izraelis 2026 m. vasario pabaigoje pradėjo karinius veiksmus Irane.

Putinas rengia „teisinę“ bazę, kuri jam suteiktų tariamo pagrindo pulti Narvą, Daugpilį ar net Vilnių. Taip „Laisvosios Rusijos forumo“ YouTube kanale paskelbtame vaizdo įraše pareiškė žymus Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas.

Nuo 2019 m. Vidurio ir Rytų Europa (VRE)¹ veikia gerokai pakitusioje geopolitinėje aplinkoje, kurioje partnerystės su ne ES veikėjais vis atidžiau vertinamos ne išskirtinai pagal ekonominį potencialą, o pagal galimą įtaką saugumui, politiniam atsparumui ir ilgalaikėms priklausomybėms (ypač ekonominėms ir technologinėms).

Straipsnyje analizuojamas Armėnijos santykis su Europa iš istorinės perspektyvos – nuo XIX a. tautinio atgimimo iki šiuolaikinių europinės integracijos siekių.

Griuvus SSRS, nei Amerika, nei jos didžiosios sąjungininkės Vakarų Europoje nebuvo NATO plėtros į Rytus entuziastės, kaip tai bando rodyti Rusijos propaganda. Dar 1991 m. rugpjūtį, kalbėdamas Ukrainos Aukščiausiojoje Taryboje, JAV prezidentas George’as Bushas ragino Ukrainą neatsiskirti nuo Rusijos.

Vladimiro Putino politiką gana aštriai sau leidžiantis kritikuoti Rusijos atsargos generolas, geopolitikos ir tarptautinių santykių ekspertas, karo istorikas Leonidas Ivašovas, atvirai pavadinęs Rusijos agresiją Ukrainoje nusikaltimu ir kvailyste, apžvelgė praėjusius 2025 metus ir pažėrė naujų kritinių pastabų Rusijos politinei vadovybei.

Jau ankstyvajame XXI amžiuje buvo keliami klausimai, ar tam tikru metu neprasidės vadinamoji „Kinijos era“ – laikotarpis, kai ši valstybė dėl savo ekonominių ir technologinių pajėgumų ir pasiekimų nebebus suvokiama kaip „tolima šalis pasaulio pakraštyje,” ir pranoks Jungtines Amerikos Valstijas.

Didžiausias karas Europoje po Antrojo pasaulinio pabaigos, JAV atsitraukimas nuo globalios lyderystės ir auganti geoekonominė konfrontacija tarp didžiųjų pasaulio galybių vis dažniau reikalauja greito ir ryžtingo ES veikimo tarptautinėje erdvėje. Numatoma ES plėtra reiškia, kad dabartinės valstybės narės turės priimti fundamentalius sprendimus dėl tolesnės ES sandaros ir institucinės sąrangos. Iššūkių ilgalaikiam ES konkurencingumui akivaizdoje dalis Europos lyderių kelia naujo ekonominės integracijos etapo, įskaitant glaudesnę bendrą fiskalinę politiką, idėjas.

Europos valstybės kelis dešimtmečius augino savo priklausomybę nuo rusiškų energetinių išteklių, tačiau šių metų birželį Europos Sąjunga paskelbė planą – jokių rusiškų žaliavų jau 2027 m. Prekyba rusiška energetika su ES šalimis yra stipriai sumažėjus, lyginant su padėtimi buvusia iki 2022 m., o būtent pajamos iš naftos ir dujų visuomet buvo vienas pagrindinių Kremliaus biudžeto šaltinių.

Nuo 1979 metų, kai buvo pasirašytas bendras JAV ir Kinijos Liaudies Respublikos komunikatas, Vašingtonas nutraukė diplomatinius santykius su Kinijos Respublika (Taivanu) ir pripažino Kinijos Liaudies Respubliką vienintele teisėta Kinijos vyriausybe, taip patvirtindamas Pekino politinę poziciją dėl vieningos Kinijos.