NATO plėtra: Kremliaus pasakojimų dekonstrukcija Gallyamovo apžvalgoje

• Griuvus SSRS, nei Amerika, nei jos didžiosios sąjungininkės Vakarų Europoje nebuvo NATO plėtros į Rytus entuziastės, kaip tai bando rodyti Rusijos propaganda. Dar 1991 m. rugpjūtį, kalbėdamas Ukrainos Aukščiausiojoje Taryboje, JAV prezidentas George’as Bushas ragino Ukrainą neatsiskirti nuo Rusijos.
• NATO plėtros idėja ėmė dažniau skambėti jau kito JAV prezidento – Billo Clintono – Tai lėmė keturi pagrindiniai veiksniai, tarp kurių nebuvo nieko panašaus į Vašingtono besąlygišką veržlumą, kurį išsigalvojo Maskva, ar Vakarų norą sukelti kokią nors grėsmę Rusijai.
• Pirmasis veiksnys buvo po Jaltos suokalbio už geležinės uždangos atsidūrusių tautų noras grįžti į savo namus – Europą – ir jaustis juose saugiems. Didžiausią grėsmę jų saugumui kėlusi valstybė buvo Rusija, ką ir liudijo geležinė uždanga.
• Antrasis veiksnys buvo taip pat ne JAV spaudimas žūtbūt plėsti NATO į Rytus, o paties NATO vidinė biurokratinė logika, leidusi šios organizacijos plėtros perspektyvoje įžvelgti naujo vaidmens naujame pasaulyje galimybes.
• Trečiasis veiksnys – tai įtakingos išeivijos iš Vidurio Rytų Europos spaudimas JAV politikams. Tarp tokių išeivių buvo ir valstybės sekretorė Madeleine Albright.
• Ketvirtasis veiksnys – Kremliaus agresyvi laikysena. Kad ir kaip diplomatijos lygmeniu Maskva stengėsi įtikinti, kad niekam nekelia ir niekada nebekels grėsmės, rinkimus laiminčių jos politikų, tokių kaip Vladimiras Žirinovskis ir Genadijus Ziuganovas, agresyvi retorika bylojo visai ką kita ir vertė Vidurio Rytų Europos valstybes ieškoti saugumo garantijų dalyvaujant Aljanse, o ne kliaujantis neutraliu statusu.

Tai – vieno įdomesnių Rusijos vidaus gyvenimą ir pasaulio įvykius komentuojančių dabartinių Rusijos analitikų – baškirų kilmės politologo Abbaso Gallyamovo, šiuo metu gyvenančio Izraelyje, laidos santrauka. Turintiems daugiau laiko skaityti, pateikiame daugiau informacijos.

Gallyamovui būdingas ramus, santūrus analizės tonas. Jis pats savo „YouTube“ platformoje nusako savąjį stilių Tacito žodžiais: sine ira et studio – „be pykčio ir šališkumo“. Tarp Gallyamovo biografijos faktų daug kam įdomu pasirodys tai, kad 2008–2010 metais jis rašė kalbas Vladimirui Putinui. Vėliau jo keliai su Kremliumi, kaip ir a. a. Boriso Nemcovo ar buvusio Rusijos ministro pirmininko Michailo Kasjanovo, labai radikaliai išsiskyrė.

Vienoje naujausių savo laidų Gallyamovas įdomiai analizuoja Rusijos santykius su NATO, ir būtent šį jo požiūrį noriu jums pristatyti šiame biuletenyje.

Taigi viena pamatinių Gallyamovo prielaidų yra ta, jog Amerika po SSRS griūties net nesiekė tapti pasaulio hegemone, galios monopoliste, kurios menamą monopolį pastaruoju metu esą ėmė griauti Rusija, Kinija ir globalieji Pietūs. „Šis baisiai aršios kovos dėl pasaulio galios vaizdas, kurį mums daug kas piešia, mano supratimu, neatitinka tikrųjų procesų esmės, – sako politologas. – SSRS griuvo, Rusija gyveno sunkius laikus ir buvo labai nusilpusi; Kinija […] susidūrė su rimta vidaus krize, kurios apoteoze tapo Tiananmenio skerdynės; Europos vienybė dar tik kūrėsi. Ir šį susidariusį vakuumą užpildė amerikiečiai.“

Nuo čia Gallyamovas ima dėstyti gan įdomų ir retai argumentuojamą požiūrį, kritikuodamas įsivaizdavimą, jog būta kone lygybės ženklo tarp JAV hegemonijos ir NATO plėtros. Įsivaizdavimą, kad NATO buvo instrumentas, padedantis Amerikai siekti savų tikslų.

Rusijos elitas dar Boriso Jelcino laikais kėlė didelį triukšmą dėl NATO plėtros, o į valdžią atėjus Vladimirui Putinui dar labiau pasiuto. Tuo metu JAV daug kas net nepastebėjo tokio proceso, kaip NATO plėtra, ir, maža to, politinis elitas toli gražu jo netroško (Gallyamovas pasitelkia 1997 m. statistinius duomenis).

Kaip teigia politologas, buvo du pagrindiniai NATO plėtros iniciatoriai: Vidurio Rytų Europos valstybės, kurios norėjo nutraukti Jaltos padalijimų tradiciją, ir NATO biurokratinis aparatas, pajutęs, kad atsiranda proga įkvėpti naujos gyvybės į save ir savo vaidmenį. Jis šiame kontekste pabrėžia, jog dar George’as Bushas laikėsi Ronaldo Reagano nuostatos – nevadinti Šaltojo karo pabaigos Vakarų pergale prieš SSRS. Egzistavo nerašytas „džentelmeniškas“ susitarimas Šaltojo karo pabaigą laikyti didžiųjų galių bendru sprendimu – ir bendra sėkme.

„[…] Manau, kad Putinas vis skundžiasi, kaip jį apgavo, būtent todėl, kad SSRS vadovybei – ne dokumentais, o žodžiais – aukščiausi to meto Vakarų pareigūnai iš tiesų sakė, kad NATO neplanuoja plėtros. Apskritai visas tas konstruktas, kurį Rusijos valdžia surezgė, mėgindama aiškinti, kokie melagiai tie Vakarai, iš tiesų yra visiškai melagingas. Bet vienintelės tiesos nuotrupos atsiradimas tose rusų melagienose taip įkvepia Putiną, kad jis niekaip neatsigauna nuo šoko: „Žiūrėkite, net aš kažkiek tiesos pasakau!“ Jis todėl vis ir grįžta prie tos temos [ano meto pokalbių dėl NATO plėtros – V. L.], nes tiesą sakyti lengva ir malonu.

SSRS griuvo, bet JAV administracija to visai nenorėjo. „Tarp mūsų čia daug kas klaidingai įsivaizduoja, jog amerikiečiai specialiai griovė SSRS“, – stebisi Gallyamovas. Jis primena, kad net 1991 m. rugpjūtį Bushas kreipėsi į Ukrainos Aukščiausiąją Tarybą, ragindamas ukrainiečius likti SSRS sudėtyje. Vėliau, po truputį ryškėjant NATO plėtros tematikai, Gallyamovo nuomone, NATO plėtrą išties inicijavo ne tiek amerikiečiai, kiek Aljanso biurokratinis aparatas, kaip ir visi dideli aparatai, ieškojęs sau naujų plėtros horizontų bei institucinio įsigalėjimo perspektyvų.

„Ir man labai keista, kad Rusija, turinti tokias gilias biurokratizmo tradicijas, nesugebėjo įžvelgti tų NATO biurokratijos užmačių ir ėmė įtarinėti Ameriką kažin kokiomis monopolistinės galios ambicijomis, – stebisi politologas. – Arba pamatė apskritai neegzistuojantį veiksnį: priešiškumą Rusijai. O svarbiausių dalykų taip ir nepamatė.“

Pilti pamazgas ant JAV iškart ėmėsi tokie Rusijos politikai kaip Vladimiras Žirinovskis ir komunistų lyderiai. Bet nuo jų tada nusprendė neatsilikti ir daugelis liberalų, mėginusių įrodyti esą Rusijos patriotai ir demonstruodami savąją antiamerikanizmo versiją.

Tik Clintono prezidentavimo laikais situacija dėl NATO plėtros pakito tiek, kad demokratų isteblišmentas pajuto, jog didesnę grėsmę jiems keltų bailio įvaizdys – bailio, nesiryžtančio išvaduoti maldaujančių tai padaryti rytų europiečių iš užsispyrusio ir neleidžiančio plėsti NATO Kremliaus.

Reagano ir Busho vyresniojo laikų nerašytas susitarimas nelaikyti Šaltojo karo pabaigos Vakarų pergale tuo metu jau buvo visai arba pusiau pamirštas, niekas to jau neprisimindavo kaip kažin ko svarbaus. Kaip gali galingiausios pasaulio valstybės vadovas bijoti kažkokios Rusijos, prarandančios savo ankstesnę įtaką ir vis dažniau minimos kaip Šaltojo karo pralaimėtojos?

Clintonui tomis aplinkybėmis buvo itin svarbu pademonstruoti, kad ne tik respublikonai, tradiciškai vykdę kietesnę užsienio politiką, bet ir demokratai geba imti valstybės vairą į savo rankas ir nuplukdyti tą laivą audringais vandenimis į Amerikos kaip laisvės idėjos pergalę visame pasaulyje. Naujoji užsienio politikos nuostata „Mes laimėjome Šaltąjį karą ir dabar plečiame stabilumo erdvę“ akivaizdžiai skambėjo geriau už nuostatą „Laimėjome Šaltąjį karą, bet elgsimės taip, lyg nebūtume jo laimėję“.

Clintonui jo 1992 m. prasidėjusi kadencija, anot Gallyamovo, nebuvo labai sėkminga (situacija buvusioje Jugoslavijoje ir t. t.), ir jam žūtbūt reikėjo parodyti, kad jis turi stabilumą Vidurio Rytų Europoje užtikrinančią ilgalaikę strategiją. Kartu buvo laikomasi nuostatos, kad reikia veikti atsargiai, idant JAV dėl per staigių judesių kaip nors nepakenktų Borisui Jelcinui.

Bet politologas atkreipia dėmesį į tai, kad, artėjant rinkimams, demokratams teko skaitytis su dar vienu labai svarbiu faktoriumi: gausiais išeiviais iš Vidurio Rytų Europos. Tokiose valstijose kaip Mičiganas jie sudarė iki 12 proc. to meto rinkėjų. Ir ši publika buvo kaip reikiant antisovietinė. Ir kuo labiau Rusija prieštaravo Vidurio Rytų Europos valstybių narystei NATO, kuo didesnę isteriją dėl to kėlė, tuo ryžtingiau ši rinkėjų grupė reikalavo įleisti Vidurio Rytų Europą į Aljansą.

Panašių pažiūrų laikėsi valstybės sekretorė Madeleine Albright, išeivė iš Čekijos. The New York Times tada rašė, kad lenkų kilmės senatorė demokratė Barbara Mikulski pareiškė Valstybės departamento atstovui, jog po Jaltos suokalbio, kuris paliko Lenkiją SSRS įtakos sferoje, jos tėvai nusuko JAV prezidento Roosevelto portretą veidu į sieną. Ir įspėjo, kad tą patį padarys su Clintono portretu, jei jo politika neatitiks pavergtų tautų lūkesčių.

Nuoroda į laidą – čia: