Irano karo krizė: kiek Europa pasirengusi atlaikyti dar vieną energetinio atsparumo testą?

Po kelis mėnesius trukusio pajėgų kaupimo, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Izraelis 2026 m. vasario pabaigoje pradėjo karinius veiksmus Irane. Nors šiai dienai karas apsiriboja tik oro antpuoliais ir susidūrimais jūroje, poveikis energetinių išteklių rinkoms buvo greitas. Irano režimas kaip atsakomąją priemonę ėmėsi pulti dronais ir raketomis ne tik JAV ir Izraelio karines bazes, bet ir kitų Persijos įlankos šalių naftos bei dujų infrastruktūrą. Naftos kainos pakilo iki didžiausio lygio nuo 2022 m. pradžios, išaugo ir gamtinių dujų kaina. Europai, kuri neseniai išklimpo iš kitos energetinės krizės, kyla klausimas – ar ji pasiruošusi išvengti rimtesnių padarinių dėl prasidėjusio konflikto Irane?

Pirmųjų karo dienų poveikis

Jungtinės Valstijos ir Izraelis pradėjo oro antskrydžius prieš Irano pajėgas vasario 28 d. Šio puolimo metu buvo taikomasi daugiausia į karinius ir politinės svarbos taikinius, tad jau pirmosiomis dienomis buvo nukauta keletas Irano valdančiojo elito atstovų, įskaitant ajatolą Ali Khamenei, šalį valdžiusį nuo 1989 metų. Vėlesnėmis dienomis buvo fiksuojama atvejų, kai Izraelis taip pat naikino Irano energetinę infrastruktūrą, tačiau tai buvo tik pavieniai veiksmai ir energetika nebuvo pagrindinis taikinys JAV ar Izraeliui. Vis tik naujausias kovo 18 d. Izraelio išpuolis buvo įvykdytas prieš vieną didžiausių pasaulyje Irano išgaunamų gamtinių dujų telkinių. Kol kas sudėtinga pasakyti, ar tai signalizuoja pokyčius abiejų sąjungininkų taikinių pasirinkime.

Tuo tarpu Irano karinės pajėgos savo atsaką nutaikė pirmiausia į prekybą – užblokavo Hormūzo sąsiaurį, kuris jungia Persijos įlanką su platesniais tarptautiniais vandenimis. Hormūzo sąsiauris yra kritiškai svarbi pasaulinės naftos prekybos arterija – per čia išplukdoma net 20% pasaulyje suvartojamos naftos. Tai greitai paveikė rinkas ir „Brent“ tipo naftos kaina pakilo nuo ~66 USD už barelį vasario pradžioje iki ~103 USD už barelį kovo viduryje, kovo 9 d. trumpam pasiekus ir beveik 120 USD už barelį. Reaguojant į tai, Tarptautinės energetikos agentūros narės sutarė išleisti 400 mln. barelių iš rezervų į rinką, nors kyla klausimų, ar tai turės ilgalaikį teigiamą efektą. Struktūrinė problema – kariniai veiksmai ir Hormūzo blokada – išlieka.

Kitas Irano pajėgų žingsnis buvo atsakomieji smūgiai dronais, tokiais kaip Rusijos ir Ukrainos kare pagarsėję „Shahed“, bei raketomis. Tačiau šie oro smūgiai vykdomi ne tik prieš šalį užpuolusias valstybes, bet ir prieš daugelį regiono valstybių. Išpuolius patyrė Izraelis, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE), Omanas, Kuveitas, Kataras, Bahreinas, kitos kaimynės ir net bandyta taikytis į tokias tolimas šalis kaip Kipras. Taikiniai yra karinės bazės, ypač oro pajėgų, kuriose dislokuotos ar gali jomis naudotis JAV pajėgos. Tačiau taip pat aktyviai puolama ir naftos, dujų infrastruktūra, įvairūs tanklaiviai ir jūriniai uostai.

pav. 1 Irano įvykdyti puolimai prieš regiono valstybių dujų ir naftos infrastruktūrą 2026 m. 02-28 – 03.14 laikotarpiu. Taikinių šaltiniai: Liveuamap ir Aljazeera. Sudaryta autoriaus.

Pastaba: žemėlapyje pažymėta tik infrastruktūra, į kurią buvo pataikyta (oro gynyba nenumušė visų taikinių). Kai kurie taikiniai užpulti daugiau nei vieną kartą.

Iraniečių vykdomi puolimai turi aiškią logiką – tikėtina, režimas vertina, kad turi ribotas galimybes puolimais tiesiogiai paveikti JAV ar net jos karines pajėgas. Tačiau puolant oro uostus ir panašias oro pajėgų bazes gali būti trikdomi tolimesni JAV ir Izraelio antsrykdžiai prieš Iraną. Tokį poveikį (ar riziką) esant rodo ir tai, kad JAV pajėgos prašo suteikti galimybę naudotis kitų sąjungininkų oro bazėmis regione ir net Europoje, iš kurių galėtų saugiau vykdyti tolesnę oro kampaniją prieš Iraną. Vienas pavyzdžių – Rumunija, kuri davė leidimą JAV naudotis savo oro bazėmis konflikto metu.

Tuo tarpu išpuoliai prieš regiono naftos infrastruktūrą ir Hormūzo sąsiaurio blokavimas remiasi ekonomine logika. Ribojant naftos eksportą per sąsiaurį, kyla naftos kaina. Tai turi globalų poveikį, net ir šalyse, kurios nebūtinai tiesiogiai aktyviai prekiauja su Persijos įlankos šalimis. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose jau fiksuojamas spartus kuro kainų kilimas. Amerikos automobilių asociacijos (AAA) duomenimis, kovo 14 d. kuras JAV vidutiniškai kainavo 3,67 USD už galoną, o prieš mėnesį kaina buvo 2,93 USD už galoną, t. y. apie 20 % žemesnė.

Be to, toks regiono energetinės infrastruktūros naikinimas gali sukelti ir ilgesnio laikotarpio pasekmes, kadangi užtruks, kol ji bus atkurta ir galės vėl tiekti išteklius pasaulinei rinkai. Tai leidžia Teheranui išnaudoti, regis, jautrią kortą prieš Donaldo Trumpo administraciją – kelti iškastinio kuro kainas. Tai gali skaudžiai atsiliepti JAV respublikonų partijai prieš vidurio kadencijos rinkimus 2026 m. lapkritį.

Europos pasiruošimas naujoms krizėms

Dujų ir naftos kainų kilimas dėl prasidėjusio karo turi globalų poveikį. Patį didžiausią efektą pajautė Pietų ir Pietryčių Azijos valstybės, tokios kaip Pietų Korėja, kurioje netgi pritaikytos kuro kainų ribojimo priemonės. Būtent Azijos šalys yra vienos pagrindinių rinkų, kuriose vartojami Persijos įlankos šalių energetiniai ištekliai. O koks viso to poveikis Europai?

Europa nuo 2021 m. iki maždaug 2023 m. išgyveno energetinę krizę, kurią pirmiausia sukėlė priklausomybė nuo Rusijos energetinių išteklių ir šios šalies pradėti dirbtiniai tiekimo ribojimai 2021 m., siekiant sukelti energetikos kainas prieš invaziją į Ukrainą. Todėl Irano karo paskatintas dar vienas energetikos sukrėtimas natūraliai kelia baimių ir abejonių dėl 2021 m. pasikartojimo.

Tačiau situacija šiandien ir 2021–2022 m. yra kitokia. Tuomet spaudimas išteklių, ypač dujų, kainoms buvo nulemtas minėtos priklausomybės nuo Rusijos energetikos. Tuo pat metu, ši priklausomybė reiškėsi ir per importo šaltinių trūkumą. Didelė dalis ES šalių, įskaitant bene svarbiausią Europos energetikos rinkos formuotoją Vokietiją, turėjo ribotas galimybes įsigyti tam tikrų energetinių išteklių iš kitur nei Rusija. Tačiau per keturis pastaruosius metus padėtis pasikeitė – pavyzdžiui, IEEFA duomenimis, suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalų išdujinimo metinis pajėgumas ES, Jungtinėje Karalystėje ir Turkijoje 2021 m. buvo 256 mlrd. kubinių metrų, o 2025 m. jau siekė 342 mlrd. kubinių metrų. Pajėgumai išaugo maždaug trečdaliu, arba apie 90 mlrd. kubinių metrų.

Vis dėlto nauji pajėgumai nereiškia, kad Europa yra energetiškai savarankiška, o be to – tai daugiausia susiję tik su dujų importu. ES importuoja didžiąją dalį suvartojamos naftos ir gamtinių dujų iš kitų šalių. Todėl svarbu ir tai, kurios šalys tiekia šiuos išteklius Europai.

Pagal Eurostat 2025 m. trečiojo ketvirčio duomenis, didžiąją dalį gamtinių dujų ES importavo iš JAV ir Norvegijos; panaši situacija ir naftos atveju. Persijos įlankos šalys nėra didžiausios nei naftos, nei dujų tiekėjos į ES. Dujų atveju, didesnius kiekius tiekia Kataras (6 % nuo viso SGD kiekio), o naftos – Saudo Arabija (6,8 %) ir Irakas (5,1 %).

Taigi, žvelgiant į turimus didžiausius prekybos partnerius, Europa, regis, galėtų išvengti rimčiausių šios krizės padarinių. Tačiau naftos ir dujų rinkų pokyčiai turi tendenciją paveikti bene visą pasaulį, nepaisant su kuriomis šalimis vienas ar kitas regionas prekiauja daugiausiai.

Azijos rinka ir kova dėl krovinių

Pagrindinė rizika Europai, kol vyksta karas Irane, kyla dėl Persijos įlankos šalių svarbos naftos ir dujų prekybai. Tokios šalys kaip Kataras, Saudo Arabija, JAE ar Irakas yra vienos svarbiausių naftos ir dujų eksportuotojų pasaulyje. Nepaisant to, kad ES šalys palyginti nedaug šių išteklių importuoja iš Persijos įlankos, tiekimo sutrikimai lengvai persiduoda į kitas šalis. Kaip ir 2022 m., prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, naftos kainos pakilo visame pasaulyje (nors ir Rusijos naftos tiekimo apimtys neprilygo Saudo Arabijos ar juolab bendroms Persijos įlankos šalių apimtims), taip ir dabar kainų poveikis jaučiamas globaliu mastu.

Kadangi Azijos šalys yra daugiausiai importuojančios arabų šalių naftą, tiekimo spaudimas priklausys nuo jų poreikių. Tokios šalys kaip Japonija ar Pietų Korėja ieškos alternatyvių naftos ir dujų tiekėjų pasaulyje. Tikėtina, kad vienas labiausiai prieinamų bus Jungtinės Valstijos, kurios taip pat yra svarbios ES tiekėjos. Todėl formuosis didesnė konkurencija rinkoje ir energetinių išteklių kainos gali išlikti aukštos tol, kol krizė Persijos įlankoje nebus išspręsta arba neatsiras naujų galimų eksportuotojų.

Kitas iššūkis Europai gamtinių dujų atveju yra saugyklų užpildymas. ES vis dar laikosi reikalavimo, kad dujų saugyklos būtų užpildytos bent 90 % iki kiekvienų metų lapkričio 1 d., tačiau praėjusią vasarą šios nuostatos buvo sušvelnintos. 2025 metų žiemos sezono metu, kai dujų vartojimas būna didžiausias, Europa pradėjo su žemesniu dujų saugyklų užpildymo lygiu. Pati žiema 2025–2026 m. taip pat buvo nepalanki – viena šalčiausių per pastarąjį dešimtmetį – todėl saugyklų rezervuarai yra gerokai sumažėję ir siekia panašų lygį kaip 2022 m. pavasarį, po Rusijos vykdyto šantažo dirbtinai trikdant dujų tiekimą į ES.

pav. 2 ES šalių gamtinių dujų saugyklų užpildymas prieš ir po šildymo sezono, %. Šaltinis – GIE.

Pastaba: 2025-2026 m. sezono atveju užpildymo procentas balandžio 1 d. pateikiamas 2026 m. kovo 12 d. procentas.

Papildomas iššūkis Europai yra dabartinė Ukrainos padėtis. Rusija invazijos į Ukrainą metu aktyviai naikina Ukrainos energetinę infrastruktūrą, įskaitant gamtinių dujų. Naikinami yra ne tik vamzdynai, bet ir ypač dujų gavyba – per 2025 m. buvo sunaikinta apie 60 % Ukrainos dujų gavybos infrastruktūros. Tai apsunkina valstybės galimybes patenkinti savo poreikius. Ukraina šiuo atžvilgiu prašo ES šalių pagalbos užtikrinant didesnį dujų tiekimą, kadangi sudėtinga karo sąlygomis bandyti atkurti savo pajėgumus.

Taigi, nepaisant to, kad karas Irane Europos tiesiogiai neliečia, energetinių išteklių tiekimui vis tiek kyla rimta rizika. Naftos ir SGD dujų tiekimas gali pabrangti dėl kitų pasaulio regionų poreikio rasti alternatyvių tiekėjų. Tuo pat metu ES turi užsipildyti iki žiemos saugyklas ir padėti Ukrainai padengti savo bazinius energetinio saugumo poreikius.

Užsitęsus konfliktui Irane, gali kilti didesnė panika dujų rinkoje, panašiai kaip 2022 m. vasarą, kai ruošiantis žiemai buvo skubama pasirūpinti dujomis ir tai lėmė kainų augimą iki rekordinių aukštumų. Nors net ir esant tokiam prastesniam scenarijui abejotina, ar dujų kaina pakiltų arti 2022 m. rekordų, vertinant pastarųjų keturių metų pokyčius ir pastangas pertvarkyti energetikos sektorių Europoje. ES šalys diversifikavo dujų tiekimo šaltinius ir sumažino priklausomybę nuo Rusijos. Taip pat reikšmingai išaugo atsinaujinančiųjų energijos išteklių pajėgumai – 2021 m. bendra vėjo ir saulės jėgainių galia ES buvo 353 GW, o 2025 m. vėjo ir saulės galia padvigubėjo – iki 710 GW.

Kita neigiama tendencija naftos rinkoje yra tai, kad aukštesnė jos kaina šiuo metu daro rusišką naftą paklausesnę pasaulinėje rinkoje. Tai kelia riziką, kad ne tik rusiška nafta bus aktyviai perkama apeinant sankcijas, bet ir potencialiai kai kurios šalys, susiduriančios su tiekimo sunkumais, gali ir pačios atidėti sankcijų, tarifų ir kitų priemonių taikymą, kurios ribojo rusiškos naftos tiekimą. JAV jau paskelbė apie laikiną sankcijų atlaisvinimą rusiškai naftai. Tai visų pirma paveiks tokias šalis kaip Indija, kuri buvo viena labiausiai paveiktų Donaldo Trumpo įvestų tarifų perkant rusišką naftą. Tačiau poveikis gali išplisti ir į Pietų Korėją bei Japoniją – siekdamos diversifikuoti tiekimą, jos gali būti skatinamos didinti rusiškų energetinių išteklių importą, ypač atsižvelgiant į tai, kad iki šiol didelę jų naftos ir dujų poreikio dalį dengė Persijos įlankos šalys. Todėl Kremlius gali gauti papildomų pajamų finansuoti agresiją Ukrainoje ir sparčiau atkurti savo karines pajėgas.

Tad nors pati Europa šiuo metu yra pakankamai pasiruošusi tiekimo saugumo požiūriu apsirūpinti energetiniais ištekliais, ekonominį poveikį karas Artimuosiuose Rytuose žemynui turi. Vis dėlto reikšmingiausios rizikos Europai kyla iš neapibrėžtumo dėl šio konflikto siekių ir trukmės bei politinių veiksnių – karas gali padėti iš dalies atsigauti Rusijos energetikos sektoriui ir taip sudaryti sąlygas Kremliui skirti daugiau resursų savo karinių pajėgų atkūrimui.