Publikacijos

Globali kova dėl retųjų žemių elementų (toliau – RŽE) tampa vienu iš svarbiausių geopolitinių ir ekonominių iššūkių XXI amžiuje. RŽE itin svarbūs aukštosioms technologijoms, ypač perėjimui prie žaliosios energijos, įskaitant elektromobilių akumuliatorius, vėjo turbinų variklius ir pažangiąją elektroniką. Pastangos neatsilikti nuo vis didesnį pagreitį įgaunančio technologinio progreso yra neatsiejamos nuo šių elementų, todėl jų tiekimo grandinių stabilumas ir saugumas daugeliui valstybių virsta strateginiu prioritetu. Svarbiausios ateities technologijos, pavyzdžiui, dirbtinis intelektas, kvantinės technologijos, atsinaujinančiųjų išteklių (žalioji) energija, elektromobiliai, naujos architektūros lustų gamyba ir pažangioji karo pramonė, vienaip ar kitaip yra priklausomos nuo RŽE.

Kinijos ir Rusijos diplomatinės interakcijos toliau išlieka dažnos ir aukščiausio lygmens. Liepos–rugsėjo mėn. Rusijos prezidentas V. Putinas, užsienio reikalų ministras S. Lavrovas ir Kinijos kolegos iš viso susitiko net aštuonis kartus įvairiais aukšto lygio formatais. Dažni susitikimai rodo, kad abi šalys daug dėmesio skiria tarpusavio santykiams stiprinti ir bendradarbiavimui plėtoti, pavyzdžiui, rugpjūčio 8 d. įvyko pirma Kinijos ir Rusijos konsultacija, kaip taikiai panaudoti kosmoso erdvę.

Nesutarimų Pietų Kinijos jūroje tema žiniasklaidoje aptarinėjama kaip niekad dažnai. Šio regiono problemiškumas nėra naujiena: dėl skirtingų šalių reiškiamų teritorinių pretenzijų jis dažnai atsiduria nesutarimų centre (pavyzdžiui, XX a. pirmoje pusėje Prancūzija buvo formaliai paskelbusi, kad Paraselio ir Spratlio salos priklauso Prancūzijos Sąjungai). Neskaitant didžiulių gamtinių ir žvejybinių išteklių, šis regionas taip pat turi itin didelę strateginę reikšmę.

Siekiant atgaivinti sulėtėjusį ekonomikos augimą, Pekinas didelį dėmesį skiria pramonės politikai, nukreipiant milžiniškas investicijas į aukštųjų technologijų ir naujos energijos sektorius. Tačiau šiuose sektoriuose Kinija susiduria su perteklinių gamybos pajėgumų problema.

Sausio 13 d. vykę Kinijos Respublikos (Taivano) prezidento ir parlamento (Įstatymų Leidžiamasis Juanis, 立法院) rinkimai praėjo be didesnės intrigos. Trijų kandidatų kovoje nugalėjo ir Taivano prezidentu buvo išrinktas kadenciją bebaigiančios prezidentės Cai Ingven (Tsai Ing-wen, 蔡英文) pavaduotojas Lai Čingte (Lai Ching-te, 賴清德).

Lapkričio 5 dieną įvyksiantys JAV prezidento rinkimai verčia Kiniją vis akyliau ir neramiau suklusti bei klausti: ar numanomi demokratų ir respublikonų kandidatai – dabartinis prezidentas Joe Bidenas ir buvęs prezidentas Donaldas Trumpas – pakeis užsienio politikos trajektoriją Kinijos atžvilgiu?

Baltijos šalių gyventojai laiko Kiniją ekonomine supervalstybe, kuri prisideda prie mažų šalių, tokių kaip Baltijos šalys, vystymosi, nepaisant Pekino keliamų iššūkių taisyklėmis grindžiamai tarptautinei tvarkai.

Praėjo dveji metai nuo Taivaniečių atstovybės Vilniuje atidarymo ir po jo kilusio Kinijos ir Lietuvos konflikto kulminacijos. Gana tvirta Lietuvos pozicija, priešinimasis autoritarinės šalies spaudimui ir kokybiškai naujas ekonominio valstybės valdymo modelis iš pirmo žvilgsnio gali būti laikomi sėkmės istorija, kurioje Lietuva pati beveik nenukentėjo, o kitiems padėjo suprasti, kad Kinija yra pasirengusi panaudoti visas turimas baudžiamąsias priemones.

2024 m. sausio 13 d. Taivane vyks prezidento ir parlamento rinkimai. Šį kartą politinis spektaklis itin dramatiškas, nes nuomonių apklausos rodo, kad lenktynės bus įtemptos. Kadangi nėra tvirtai pirmaujančio kandidato, pagrindinės politinės partijos laikosi savo ideologijų ir vizijų, siekdamos konsoliduoti pagrindines savo rinkėjų grupes. Prezidento rinkimams skiriamas ypatingas dėmesys, nes prezidentas daro didelę įtaką šalies užsienio politikai ir ypač santykiams tarp Taivano (Kinijos Respublikos - KR) ir Kinijos (Kinijos Liaudies Respublikos - KLR).

San Fransiske vykusio Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo (APEC) forumo paraštėse su JAV prezidentu Joe Bidenu susitikęs Kinijos lyderis Si Dzinpingas pažymėjo, kad Kinija „neturi plano aplenkti Jungtines Valstijas ar perimti jų pozicijas“ ir kad „Žemės planeta pakankamai didelė ir joje turi pakakti vietos abiem šalims“. Šios Si Dzinpingo žinutės akivaizdžiai prieštarauja jo ankstesniam pareiškimui, esą „Rytai kyla, o Vakarai žlunga“. Tai rodo, kad diplomatijos srityje Pekinas pripažįsta poreikį mažinti įtampą su JAV švelninant poziciją ir demonstruojant mažiau konfrontacinį, pozityvesnį, taikytis linkusį toną.

Rugsėjo 28 d. JAV valstybės departamento Pasaulinės veiklos centras išplatino specialiąją ataskaitą apie Kinijos veiklą siekiant performuoti pasaulinę informacinę aplinką. Ataskaitoje Kinija kaltinama dėl „apgaulingų ir prievartinių metodų“ naudojimo siekiant „daryti įtaką tarptautinei aplinkai“. Savo ruožtu Kinijos užsienio reikalų ministerija griežtai sukritikavo ataskaitą ir pavadino Jungtines Amerikos Valstijas „melo imperija“, pridėdama, kad „būtent JAV pavertė pasaulinę informacijos erdvę ginklu“.

Šioje analitinėje apžvalgoje didžiausias dėmesys skiriamas keletui aspektų: dabartinei Kinijos ekonomikos būklei ir svarbiems jos rodikliams, nekilnojamojo turto ir bankų sektoriams ir jaunimo nedarbui, kuris yra svarbiausias socialinis iššūkis.