XIX a. pab. – XX a. pr. tautos atgimimas, žvalgantis į Europą
„Armėnai yra Vakarų idealų skleidėjai. Lamartinas juos vadino Rytų šveicarais.“ (A. Mahdesian, 1917, p. 449[1])
Armėnijos europinės orientacijos ištakos siekia dar XIX a., kai Osmanų ir Rusijos imperijose gyvenusi armėnų visuomenė susidūrė su vakarietiškos modernizacijos proveržiu. Armėnų tautinis atgimimas formavosi veikiamas nacionalizmo idėjų, kurias armėnų intelektualai parsivežė iš Paryžiaus ir kitų Europos miestų. 1863 m. Osmanų imperijoje parengtą Armėnijos nacionalinę konstituciją jos autoriai grindė pliuralistinės demokratijos, visuotinio išsilavinimo, sekuliarizmo ir valdžių padalijimo principais, atitikusiais tuometinę Europos konstitucinių monarchijų praktiką, o tai, anot Karademir (2023)[2], imperijoje buvo naujovė. Amžiaus pabaigoje Tbilisyje (tuometinėje carinėje Rusijoje) įkurta politinė partija, pavadinta Armėnų revoliucine federacija, vadovavosi Europos monarchijoms būdingais socialistinės demokratijos principais, o išrinkta į valdžią pirmojoje nepriklausomoje Armėnijos respublikoje (1918–1920 m.) siekė demokratinės respublikos modelio. XIX a. pab. – XX a. pr. Armėnijos ryšį su Europa savotiškai stiprino ir kultūrinė modernizacija, padėjusi formuotis armėnų nacionaliniam identitetui. Kompozitoriaus, etnomuzikologo, vardapeto[3] Komitaso palikimas – tūkstančiai surinktų ir pagal vakarietiškos muzikos principus užrašytų armėnų liaudies dainų – ilgainiui tapo svarbia armėnų nacionalinio identiteto konstravimo atrama, kultūriškai įtvirtinančia armėnų priklausymą Europai (Davidjants, p. 176[4]).
XX a. pradžios armėnų genocido tragedija taip pat prisidėjo prie Armėnijos santykių su Vakarais vystymosi. Nors Osmanų imperijoje armėnų žudynės ir deportacijos buvo slepiamos, armėnų diaspora ir aktyvistai Europoje, pavyzdžiui, pirmasis genocidą dokumentavęs žmogus – vokietis teologas Johannesas Lepsiusas[5] – siekė atkreipti tarptautinį dėmesį į jaunaturkių vykdytus nusikaltimus. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Tautų Lygos iniciatyvos, tokios kaip Nanseno pasas, suteikė humanitarinę pagalbą ir teisinę apsaugą šimtams tūkstančių armėnų pabėgėlių, o 1920 m. Antantės sajungininkių inicijuota Sevro sutartis turėjo įgalinti Tautų Lygą nuteisti armėnų genocido vykdytojus (deja, ši sutartis nebuvo ratifikuota – ją pakeitė 1923 m. Lozanos sutartis, padėjusi Turkijai išvengti atsakomybės). Nepaisant to, kad Vakarai iš tiesų taip ir neparodė tvirto moralinio pasiryžimo siekti Turkijos atsakomybės dėl osmanų vykdyto armėnų genocido, jie iki šiol išlieka svarbi nuoroda Armėnijai formuluojant tarptautinio legitimumo ir saugumo argumentus.
Nacionalinės tapatybės diskursai ir ryšiai su Vakarais sovietmečiu
Sovietmečiu oficialūs Armėnijos ryšiai su Vakarais buvo riboti, tačiau vyko tam tikras kultūrinis ir simbolinis bendravimas su diaspora. Įdomu tai, kad šiuo laikotarpiu armėnai priklausymą Sovietų Sąjungai pirmiausia suvokė kaip apsaugą nuo Turkijos, todėl akivaizdaus pasipriešinimo valdžiai nereiškė. Dauguma Armėnijos TSR piliečių būtent šią respubliką laikė „tikrąja Armėnija“, o Jerevaną – armėnų kultūros centru. Kitaip nei lietuvių tautos savimonėje, „sovietinis armėnas buvo modernizuotos armėnų tapatybės nešėjas ir hibridinis darinys, kuriame sovietiškumas ir armėniškumas atrodė neatskiriami vienas nuo kito, o sovietinė Armėnija, armėnų akimis, buvo suvokiama kaip po ilgos pertraukos atkurta Armėnijos valstybė“ (Bayadyan, 2008, p. 201[6]). Kita vertus, Vakarų diasporoje (didžiausia ji buvo ir tebėra Jungtinėse Valstijose ir Prancūzijoje), kurią sudarė genocido pabėgėliai iš Vakarų Armėnijos (dabartinės Turkijos teritorijoje), formavosi unikalus nacionalinis identitetas ir „armėniškumo“ suvokimas. Pastarasis „evoliucionavo į sąmoningą savarankišką kūną, pagrįstą ne tiek „objektyviais“ skiriamaisiais bruožais, tokiais kaip kalba ar kiti „tradiciniai“ kultūriniai žymenys, kiek subjektyviu jausmu būti armėnu – ir amerikiečiu, prancūzu ar kuo tik nori – čia ir dabar“ (Panossian, 1998, p. 162[7]).
Vakaruose apsigyvenę armėnai ne tik puoselėjo savo kultūrą suburtose bendruomenėse, bet ir aktyviai siekė politinės įtakos. Jie mezgė ryšius su priimančiųjų valstybių institucijomis, užsiėmė lobizmu, siuntė į Armėniją finansinę paramą. Neretai pasirinkdami profesionalią politinę, teisinę karjerą, diasporos armėnai siekė Vakaruose skleisti žinią apie genocidą ir jo pripažinimo svarbą. Aktyvus diasporos vaidmuo Armėnijai išliko reikšmingas iki šių dienų.
Taigi Armėnijos europinės orientacijos užuomazgų galima rasti dar iki XX a. – šalia krikščioniškosios tapatybės išryškėjančių per nacionalinį judėjimą, kultūrinę modernizaciją, genocido patirtį, diasporos veiklą. Šis istorinis pagrindas padeda giliau suprasti Jerevano motyvus vėliau formuojant savarankišką vidaus ir užsienio politiką.
Atkurta nepriklausomybė ir artėjimas prie Europos per geopolitinį balansavimą
1991 m. atkūrusi nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, Armėnija netrukus prisijungė prie Rusijos vadovaujamų politinių ir karinių organizacijų, nes tuo metu tai atrodė vienintelė reali alternatyva norint užsitikrinti karinę apsaugą nuo Turkijos ir Azerbaidžano ir atkurti ekonomiką. Visgi tuo pat metu ji mezgė diplomatinius, politinius, ekonominius, karinius ryšius ir su Vakarais, taikydama vadinamąją komplementarinę politiką (Heboyan, 2009[8]; Atanesyan et al., 2024[9]). Dar 1991 m. Jerevanas prisijungė prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), nuo 1994 m. dalyvauja NATO programoje „Partnerystė taikos labui“, 1996 m. pasirašė partnerystės ir bendradarbiavimo sutartį su Europos Sąjunga, 2001 m. papildė Europos Tarybos narių gretas. 2004 m. ES įtraukė Armėniją į Europos kaimynystės politikos (ENP) ir 2009 m. Rytų partnerystės programas, kuriose numatyti kiekvienai dalyvaujančiai šaliai atskiri veiksmų planai reformoms ir glaudesniam bendradarbiavimui su Europos Sąjunga.
2013 m., kaip ir tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius, Armėnijos vadovybė derėjosi dėl laisvosios prekybos (DCFTA) ir asociacijos sutarčių su Europos Sąjunga, tačiau prieš pat ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimą Vilniuje Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas netikėtai buvo iškviestas į Maskvą. Po susitikimo su V. Putinu jis paskelbė, kad Jerevanas atsisako sutarties su ES ir stos į Rusijos vadovaujamą Eurazijos ekonominę sąjungą (EES). Narystė šioje sąjungoje buvo pasirinkta suvokiant, kad ji būtų nesuderinama su Europos Sąjunga sudarytais susitarimais (Chitaladze ir Grigoryan, 2015[10]). Analitikų vertinimu, toks sprendimas buvo priimtas ne savarankiškai, o dėl Maskvos politinio ir ekonominio spaudimo[11]. Tuo metu Rusija jau kontroliavo kelis strateginius Armėnijos ekonomikos sektorius (elektros energijos gamybos ir paskirstymo, geležinkelių, mobiliųjų tinklų), todėl žūtbūt siekė išsaugoti savo ekonominės įtakos Armėnijoje monopolį. Kita vertus, kitaip nei Rusijos Federacija, Europos Sąjungos asociacijos sutartis Armėnijai nežadėjo jokių saugumo garantijų, kurios šaliai buvo aktualios dėl neišspręstų konfliktų su priešiškais kaimynais. „Todėl, matydama pavyzdį Ukrainoje, Armėnija bijojo susikurti naują priešą, o Rusija, tuo metu pardavusi Azerbaidžanui karinės įrangos, kurios vertė siekia 1 mlrd. dolerių, netiesiogiai užsiminė apie galimas pasekmes“ (Ibid, p. 35). Po šio įvykio Armėnijos visuomenėje pradėjo rastis antirusiškų nuotaikų, suvokus, kad Kremlius galimai nori išbalansuoti Armėnijos politinį komplementarizmą (Atanesyan et al., 2024).
Siekdama toliau palaikyti ryšius su ES, 2017 m. Briuselyje Armėnija pasirašė Visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimą[12] (CEPA), kuriuo įsipareigojo tęsti teisės viršenybės, žmogaus teisių ir rinkos reformų kursą, kartu išsaugodama galimybę likti EES nare. „Nepaisant sudėtingų aplinkybių, tiek ES, tiek Armėnija parodė reikiamą politinę valią derėtis dėl šio naujo kompromisinio susitarimo, kuriame būtų atsižvelgta į Armėnijos, kaip Eurazijos ekonominės sąjungos narės, įsipareigojimus ir apribojimus“, tačiau vis tiek sudarytos sąlygos Jerevanui instituciškai artėti prie ES standartų (Kostanyan ir Giragosian, 2017, p. 1[13]).
2018 m. pirmoji pusė davė svarbų postūmį Armėnijos demokratijos ir santykių su Europos Sąjunga plėtrai. Per Jerevane vykusią vadinamąją Aksominę revoliuciją buvo nuverstas prorusiškas valdžios elitas ir netrukus premjeru išrinktas provakarietiškų pažiūrų lyderis Nikolas Pašinianas. Nors Pašinianas strateginio atsitraukimo nuo Rusijos tuomet dar nesvarstė, jo vyriausybė pademonstravo reikšmingus demokratijos augimo rezultatus (Freedom House duomenimis, nuo 2018 iki 2019 m. Armėnijos demokratijos lygis pakilo net 6 balais: nuo 26/100 iki 32/100). Kadangi Aksominės revoliucijos idėjos atitiko ES principus ir tikslus, po jos Armėnijos ir Europos Sąjungos santykiai įsibėgėjo: pradėtos diskusijos dėl vizų režimo liberalizavimo galimybės, padidėjo finansinė parama, sustiprėjo politinis ir ekonominis bendradarbiavimas (Aleksanyan, 2023[14]).
Dar iki 2018 m. Aksominės revoliucijos Armėnijoje nuvilnijo ne viena reikšminga protestų banga, liudijanti, kad tokios europinės vertybės kaip teisės viršenybė, valdžios atsakomybė ir piliečių įsitraukimas jau kuris laikas brendo kaip Armėnijos politinės kultūros dalis.
Pirmas didelis visuomenės pasipiktinimas kilo 1996 m., kai buvo perrinktas su autoritarine valdžia siejamas prezidentas Levonas Ter Petrosianas. Įtariant rinkimų neskaidrumą, sostinėje kilo masiniai protestai, jiems malšinti valdžia pasitelkė net karines pajėgas. Opoziciją palaikantys protestai dėl galimai suklastotų prezidento rinkimų rezultatų taip pat vyko 2003–2004 m. ir 2008-aisiais. 2011 m. armėnų visuomenė sukilo dėl socialinio neteisingumo ir 2008 m. demonstracijose taikytų represijų taikiems protestuotojams. Šiuose protestuose aktyvistai ėmė reikalauti reikšmingų politinių reformų. Dar po metų kilęs vadinamasis Maštoc parko judėjimas apėmė ne tik kovą prieš korupciją ir oligarchus, bet ir ekologijos, piliečių apsisprendimo teisės, viešųjų erdvių apsaugos klausimus. Po Rusijai palankaus prezidento Seržo Sargsiano perrinkimo 2013 m. Armėnijos pilietinė visuomenė, ypač jaunoji karta, vėl parodė, jog aktyviai kvestionuoja institucinius sprendimus ir reikalauja skaidrumo. Galiausiai 2015 m. kilęs judėjimas „Electric Yerevan“ – pavyzdys, kaip ekonominio pobūdžio problema, kaip antai elektros kainų kilimas, įžiebė plataus masto protestą su aiškiai išdėstytais reikalavimais dėl socialinio teisingumo ir valdžios atskaitomybės. Nors visi šie judėjimai buvo „vietinio“ pobūdžio, jų tikslai iš esmės atliepė vakarietiškos demokratijos viziją. Besikartojančios protestų bangos palaipsniui kūrė demokratinės santvarkos lūkesčius ir simboliškai artino Armėniją prie europietiškų politinės kultūros normų.
Atkurta nepriklausomybė suteikė Armėnijai galimybę stiprinti ryšius su Vakarais. Šia galimybe ji stengėsi naudotis tiek, kiek galėjo. Anksti įsprausta į strateginę priklausomybę nuo Rusijos (faktiškai dėl savo geografinės padėties ir komplikuotų santykių su Turkija ir Azerbaidžanu), Armėnija puoselėti idealistinių užmojų apie greitą europinę integraciją negalėjo, tačiau, geopolitiškai balansuodama tarp Rytų ir Vakarų, ilgainiui ėmė vykdyti reformas pagal europines normas. Net ir Armėnijai priklausant Rusijos vadovaujamoms struktūroms, „įvairūs švietimo, žmogaus teisių ir teisinės sistemos reformų, žiniasklaidos, komunikacijos projektai buvo koordinuojami Vakarų ir kreipė Armėnijos sprendimų priėmėjus bei Armėnijos visuomenę glaudesnio bendradarbiavimo su ES ir JAV link“ (Ibid, 2023, p. 266–267). Dvišaliuose formatuose Armėnija ilgus dešimtmečius puoselėjo stiprius santykius su Prancūzija ir Jungtinėmis Valstijomis – valstybėmis, kuriose tebegyvena didžiausia armėnų diaspora. 2022 m. atlikta IRI apklausa parodė, jog Armėnijos visuomenės pasitikėjimas Prancūzija kaip sąjungininke siekia 84 proc., o Rusija – 56 proc. ir tolygiai krenta nuo 2013 m. (Atanesyan et al., 2024, p. 270[15]). 2025 m. duomenimis, Prancūzijos, kaip svarbiausios Armėnijos partnerės, vertinimas atitinka 50 procentinių punktų, o Rusijos – tik 18[16].
Apskritai Armėnijos santykis su Europa nuo nepriklausomybės atkūrimo buvo ir tebėra pažymėtas geopolitinio dvipoliškumo, kurį geriausiai nusako sąvoka „ribinė valstybė“, t. y. esanti tarp Azijos ir Europos, tarp Rytų ir Vakarų, tarp Rusijos ir Europos Sąjungos (Kakabadze, 2020, iš Amoris, 2024[17]). Kaip pažymi Amoris (2024), Armėnija su Rusija bendradarbiauja dėl pragmatinių, su Europa – dėl idėjinių priežasčių. „Armėnija, kurios visuomenė remiasi individualizmu ir krikščioniškomis vertybėms, kartu su Sakartvelu laiko save Europos šalimi. Tai reiškia, kad Armėnija – ne tik Vakarų dalis, bet ir, kaip ES periferijoje esanti valstybė, yra lygiai taip pat atsakinga už Vakarų civilizacijos saugumą ir gynybą[18]“ (Abrahamyan, 2015, p. 3). Visgi istoriškai pagrindinis Armėnijos rūpestis buvo ne klausimas, ar stoti į vieną ar į kitą pusę, o grėsmės saugumui, kylančios iš dviejų kaimynų – Turkijos ir Azerbaidžano. Būtent jos privertė Armėniją likti Rusijos įtakos erdvėje ir susilaikyti nuo atviro prisijungimo prie Vakarų struktūrų, praktikuojant „tyliąją europeizaciją“ (Delcour, 2019, iš Amoris, 2024).
2020–2023 m. įvykiai Kalnų Karabache, nusivylimas Rusija ir bręstančios narystės Europos Sąjungoje viltys
2020 m. kariniam konfliktui su Azerbaidžanu pasibaigus trišale Rusijos, Armėnijos ir Azerbaidžano sutartimi, tais pačiais metais Kalnų Karabacho pasienyje dislokuoti taikdariai iš Rusijos turėjo užtikrinti regiono gyventojų, kurių populiaciją iki 99 proc. sudarė armėnai, saugumą. Visgi 2022–2023 m. įvykiai parodė, kad šių įsipareigojimų Maskva faktiškai nevykdo: kai 2022 m. gruodį azerbaidžaniečiai užblokavo Lačino koridorių – vienintelę sausumos jungtį tarp Armėnijos ir Kalnų Karabacho, taikdariai nesikišo, o humanitarinė krizė gilėjo kelis mėnesius: 120 000 Karabacho gyventojų trūko maisto, vaistų, degalų, buvo ribojamas elektros tiekimas.
Po metų Azerbaidžanas surengė staigią karinę operaciją ir per kelias paras perėmė Kalnų Karabacho kontrolę – vėlgi, Rusijai nedarant nieko, kad sustabdytų agresiją. Tokį Rusijos neveiksnumą Armėnija netiesiogiai įvertino kaip išdavystę[19]. Netrukus Nikolas Pašinianas paskelbė, kad Armėnija de facto sustabdo narystę Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijoje (KSSO), Maskvos paprašė išvesti rusų karius iš Armėnijos ir Irano pasienio bei Jerevano Zvartnoco oro uosto, o 2024 m. kovo mėn. užsienio reikalų ministras Araratas Mirzojanas užsiminė, kad Armėnija galimai teiks paraišką dėl ES kandidatės statuso[20].
Po Kalnų Karabacho praradimo ir nusivylimo Rusija, kaip pagrindine partnere saugumo srityje, Armėnija pademonstravo aiškų norą siekti glaudesnio bendradarbiavimo su Vakarais ir Europos Sąjunga. 2023 m. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas viešai pareiškė: „Armėnija yra pasirengusi artėti prie Europos Sąjungos tiek, kiek Europos Sąjunga manys tai esant įmanoma[21]“. Apie tai bylojo ir atnaujintas pasiryžimas įgyvendinti CEPA sutarties reikalavimus: „Armėnijos Vyriausybė ėmė aktyviau įgyvendinti politiką, kuria siekiama stiprinti demokratines institucijas, skatinti atvirumą, gerinti žmogaus teisių apsaugą. Vadovaudamasi ES idealais ir standartais, ji stengiasi kurti atmosferą, kurioje būtų skatinamas politinis pliuralizmas, saviraiškos laisvė ir nepriklausoma teismų sistema“ (Aleksanyan, 2023), kartu dėdama pastangas ir į ekonominių ryšių su ES stiprinimą. 2024 m. Sakartvele perrinkus partiją „Sakartvelo svajonė“, Vakaruose Armėnija vis dažniau laikoma vienintele regione išlikusia demokratija, kurioje Vakarai norėtų grįsti savo įtaką Pietų Kaukaze[22].
Nuo 2023 m. Armėnijos politinėje erdvėje ėmė rastis ne tik vertybinio, bet ir formaliojo kelio į Europos Sąjungą diskusijų, netrukus įgavusių pilietinę dimensiją. 2024 m. lapkritį trys proeuropietiškos neparlamentinės partijos, bendrai vadinamos Jungtine demokratinių jėgų platforma, Centrinei rinkimų komisijai pristatė beveik 60 000 Armėnijos piliečių, pritariančių, kad būtų organizuojamas referendumas dėl stojimo į ES, parašus. Šie parašai buvo pateikti Nacionalinei Asamblėjai (t. y. Armėnijos parlamentui) kaip įrodymas, jog reikšminga dalis Armėnijos visuomenės eurointegraciją vertina pozityviai, todėl yra oficialus pretekstas inicijuoti įstatymo projektą. 2025 m. kovą parlamentas paskelbė priėmęs teisės aktą (64 balsais už, 7 – prieš), bylojantį apie Armėnijos integracijos į ES proceso pradžią[23]. Premjeras, kalbėdamas apie šį įstatymo projektą, ne kartą pabrėžė, kad jis dar nėra narystės paraiška, o Armėnijos prisijungimas prie Europos Sąjungos bet kuriuo atveju turės būti patvirtintas referendumu[24].
Reaguodamas į Armėnijos parlamento sprendimą, Rusijos vicepremjeras Aleksejus Overčiukas iškart pareiškė, kad, jei Jerevanas judės ES link, Armėnija rizikuoja prarasti bemuitę prekybą su Rusija ir jai gali tekti mokėti daugiau už rusiškas dujas ir maistą[25], taip pat pagrasino[26], kad Rusijos įmonės mažins plėtrą Armėnijoje, o prekybos apimtis tarp šalių 2025 m. gali susitraukti beveik perpus (pagal metų gale pasirodžiusią oficialią Armėnijos ekonomikos ataskaitą taip ir nutiko[27]). 2025 m. gruodžio 2 d. Armėnijai ir ES priėmus naują strateginės partnerystės darbotvarkę, Rusija vėl sureagavo[28]: užsienio reikalų viceministras Michailas Galuzinas per interviu dienraščiui „Izvestia“ teigė: „Bendradarbiavimas yra viena, o integracija – visai kas kita. Naujojoje strateginėje Armėnijos ir ES partnerystės darbotvarkėje matome būtent integraciją ir savo kolegoms iš Armėnijos atvirai sakome, kad toks teisinės sistemos derinimas su ES neišvengiamai prieštaraus Eurazijos ekonominės sąjungos, kurios narė yra Armėnija, normoms.“
Vertybinių poslinkių, artinančių Armėnijos politinę kultūrą prie vakarietiškų sekuliarizmo standartų, regima ir paskutiniu metu aštrėjančiame Armėnijos valdžios santykyje su bažnyčia. Praėjusių metų birželį Armėnijos premjeras ėmė viešai konfliktuoti su Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios aukščiausiuoju patriarchu Karekinu II, kaltindamas jį celibato įžadų sulaužymu ir reikalaudamas atsistatydinimo. Savo feisbuko paskyroje Pašinianas rašė: „Karekinas II sulaužė savanoriškai duotą celibato priesaiką ir susilaukė vaiko. Tai – faktas ir, jei jis bandys neigti, aš tai įrodysiu reikiamu formatu“, o dieną prieš ten pat pareiškė: „Mes grąžinome valstybę (valdžią) žmonėms. Dabar jiems turime grąžinti ir bažnyčią.“ Kaip rašo Civilnet, ministro pirmininko kritika palietė ir daugiau dvasininkų: „Kalbėdamas per Vyriausybės posėdį, Pašinianas keiksmažodžių persmelkta tirada kaltino vyresniuosius dvasininkus korupcija ir moraline veidmainyste, o kitą dieną su žmona Ana Hakobian tęsė ataką internete, tvirtindami, esą Gugarko vyskupijos vyskupas Hovnanas Hakobianas sulaužė celibato įžadus, todėl turėtų būti pašalintas iš bažnytinių pareigų[29]“. Vyriausybės ir dvasininkijos konfrontacija prasidėjo po to, kai buvo areštuotas arkivyskupas Bagratas Galstanianas, praėjusiais metais inicijavęs antivyriausybinį protestą, ir 14 jo šalininkų, kaltinamų sąmokslu užgrobti valdžią „teroro aktais“. Tada Karekinas II netiesiogiai palaikė Galstaniano siekius, atleisdamas jį nuo vyskupo pareigų, tačiau suteikdamas galimybę išlaikyti dvasininko rangą. Toks elgesys paskatino valdžios pareigūnus suabejoti bažnyčios mokesčių privilegijomis ir raginti kurti didesnę jos finansinio skaidrumo priežiūrą.
Apskritai Pašiniano santykiai su bažnyčia prastėjo nuo 2020 m. karo Kalnų Karabache. Karekinas II ir kiti aukšto rango dvasininkai tuo metu prisijungė prie politinės opozicijos, kaltindami premjerą dėl pralaimėjimų Azerbaidžanui. Nors pastaroji vyriausybės ir bažnyčios konfrontacija viešojoje erdvėje vertinama nevienareikšmiškai – pavyzdžiui, kaip Pašiniano bandymas sukurti mažiau palankias sąlygas opozicijai kituose rinkimuose, iš dalies ji atskleidžia ir modernėjantį požiūrį giliai krikščioniškos Armėnijos vidaus politikoje: net ir išlaikydama bažnyčios vaidmens visuomeniniame gyvenime svarbą, kurią laiduoja šalies Konstitucija[30], Armėnija rodo siekį brėžti griežtesnę ribą tarp politikos ir religijos, kartu iš bažnyčios reikalaujant didesnio skaidrumo bei politinio neutralumo, būdingų Europos demokratijoms.“
Ar Armėnija taps Europos Sąjungos nare?
Galima teigti, kad Armėnijos ryšys su Europa ir Vakarais, pastaraisiais šimtmečiais vystęsis dėl vakarietiškos filosofijos įtakos, kultūrinių tiltų, diasporos veiklos ir institucinio bendradarbiavimo, šiuo metu yra aukščiausiame taške. 2025 m. gruodžio 2 d.[31] Armėnija ir Europos Sąjunga priėmė naują strateginės partnerystės darbotvarkę, kuria pakeisti 2017 m. CEPA susitarimo prioritetai, reaguojant į Armėnijos siekį spartinti eurointegraciją, o lapkričio 5 d.[32] Europos Komisija Jerevane pristatė vizų liberalizavimo armėnams veiksmų planą. Praėjusių metų birželį ES užsienio reikalų ir saugumo politikos vyriausioji įgaliotinė ir EK vicepirmininkė Kaja Kallas per vizitą Armėnijoje taip pat paskelbė, kad Armėnija nuo šiol dalyvaus ES krizių valdymo misijose visame pasaulyje, konsultuosis su ES saugumo ir gynybos klausimais, o Europos Sąjunga Armėnijai paruošė apie 270 mln. Eur vertės 2024–2027 m. atsparumo ir augimo planą[33]. Kalbant apie saugumo sritį, dar 2022 m. ES dislokavo civilinę stebėsenos misiją (EUMA) Armėnijos pasienio su Azerbaidžanu miestuose, o 2024 m. Europos Sąjungos Taryba patvirtino ginkluotės neapimančią 10 milijonų eurų vertės saugumo paramą Armėnijai per Europos taikos priemonę (EFP)[34]. Šis žingsnis jau tada žymėjo gynybinio bendradarbiavimo su partnere, kuri vis dar oficialiai palaiko ryšius su KSSO, proveržį.
Nepaisant santykių pagreičio ir Jerevano politinio atšalimo Rusijos atžvilgiu, Armėnijos narystės perspektyvos Europos Sąjungoje ir kitose pagrindinėse Vakarų struktūrose išlieka miglotos ir komplikuotos – pirmiausia dėl tvirtai įsišaknijusios ekonominės priklausomybės nuo Maskvos. „Nors Armėnija ir nedaug atsiliktų nuo kitų šalių, kurioms neseniai suteiktas ES kandidatės statusas, demokratinių standartų, jos priklausomybė nuo Rusijos tebėra didelė kliūtis tolesnei integracijai“ (Martirosyan, 2022, iš Atanesyan et al., 2024).
Vienas esminių trukdžių Armėnijos narystei Europos Sąjungoje yra jos dalyvavimas Rusijos vadovaujamoje Eurazijos ekonominėje sąjungoje. Narystė abiejose sąjungose vienu metu, kaip pareiškė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, reaguodamas į Armėnijos politinius veiksmus, yra „tiesiog neįmanomas“ – dėl skirtingų šių organizacijų taikomų standartų muitams, prekėms, žmonių ir finansų judėjimui ir kt.[35] Kita vertus, EES Armėnijai teikia reikšmingą ekonominę naudą, kurios Europos Sąjunga šiuo metu negalėtų kompensuoti: 2025 m. Rusijos dalis bendroje prekybos apyvartoje, net ir nuo 2024 m. kritusi beveik perpus, išlieka didelė – 35 proc. o lėtai auganti su ES sudaro tik 12 proc.[36]
Rusijos karinė įtaka Armėnijai – dar vienas probleminis aspektas, valstybei stengiantis artėti prie ES. Jerevanas jau signalizuoja apie tikėtiną išstojimą iš Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos[37], bet didelės rusų karinės bazės Giumri mieste, įkurdintos ten prieš daugiau nei 30 m. (su oficialiu tikslu atgrasyti Turkiją nuo karinės agresijos), likvidavimas taptų rimtu iššūkiu.
Į klausimą, ar Armėnija kada nors taps Europos Sąjungos nare, vienareikšmiškai atsakyti sunku dar ir dėl to, kad tai priklausys ne tik nuo aplinkybės, kaip greitai (ir ar apskritai) jai pavyks įgyvendinti Kopenhagos kriterijus.
Visų pirma nemažą reikšmę turės santykių su Turkija ir Azerbaidžanu ateities perspektyvos. Ilgalaikis šių santykių normalizavimas, net jei dėl to tektų paminti tam tikras vertybines nuostatas, Jerevanui galėtų atverti naujas rinkas, infrastruktūrines ir energetines partnerystes, kurios leistų mažinti asimetrinę priklausomybę nuo Rusijos. 2025 m. rugpjūčio 8 d. Vašingtone pasirašytas Armėnijos ir Azerbaidžano susitarimas dėl taikos, tarpininkaujant JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kelia ir papildomų lūkesčių dėl Armėnijos ekonominės izoliacijos pabaigos. Nors Armėnijos politinė opozicija ir dalis visuomenės šį sprendimą sutiko kritiškai[38], nes pagal parafuotos taikos sutarties tekstą reikalaujama keisti Armėnijos Konstituciją[39], šis žingsnis signalizuoja apie tvirtą šalies pasiryžimą didinti savo strateginį savarankiškumą. Jeigu taikos sutartis bus galop pasirašyta ir ratifikuota, o Baku su Ankara apsvarstytų ekonominio bendradarbiavimo su Jerevanu galimybes, Armėnijai tai būtų naudinga ir eurointegracijos kontekste.
Vis dėlto atsparesnės ekonomikos ir politinės valios (jei ji ateityje augtų) Armėnijos europinei integracijai irgi nepakaks – procesui įtakos dar turės pačios Europos Sąjungos strateginiai interesai. Svarbu atkreipti dėmesį, kad, nepaisant šiuo metu augančio ES politinio ir finansinio dėmesio Armėnijai, ES ilgainiui gali imti laikytis atsargesnės pozicijos Jerevano integracijos atžvilgiu dėl iškilusios energetinių santykių su Azerbaidžanu svarbos. Kai nuo Rusijos invazijos į Ukrainą ES prioritetu virto energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos stiprinimas, viena pagrindinių alternatyvų tapo Azerbaidžanas. 2022 m. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu pasirašė memorandumą dėl gamtinių dujų importo padvigubinimo iki 2027 m. ir pabrėžė, kad „Azerbaidžanas taps labai patikimu ir pirmaujančiu Europos Sąjungos atsinaujinančiosios energetikos partneriu[40]“. Be to, Azerbaidžano pastaraisiais metais sukurti transporto koridoriai tapo labai svarbūs stiprinant ES susisiekimą su Vidurine Azija ir Kinija[41]. Dėl šių priežasčių ES institucijos ateityje gali būti nelinkusios rodyti Armėnijai išskirtinę paramą ar skatinti greitus žingsnius narystės link, jei tai potencialiai galėtų suerzinti Baku (o tai neatmestina net ir diplomatinės taikos su Armėnija sąlygomis).
Geografinė Armėnijos padėtis lemia, kad sąlygas dėl jos veiksmų laisvės ir tolesnių perspektyvų diktuoja ir bendra Pietų Kaukazo regiono geopolitinė dinamika. Dabartiniai Jerevano žingsniai Vakarų link buvo žengti Rusijai sutelkus dėmesį į karą Ukrainoje, tačiau nėra aišku, kokių atsakomųjų veiksmų Maskva gali imtis paskui, suvokdama blėstančią savo įtaką Pietų Kaukaze. Kita vertus, jei regione daugiau galios įgytų Vakarai, tai pagerintų Armėnijos europinės integracijos galimybes. Pavyzdžiui, kaimyninio Sakartvelo ir Turkijos įstojimas į Europos Sąjungą būtų reikšmingas ir Armėnijai – taip ji įgytų tiesioginę sieną su ES ir pigesnės bei efektyvesnės prekybos su ES šalimis sąlygas (šiuo metu ES yra ketvirta pagal dydį Armėnijos prekybos partnerė, 2024 m. sudariusi 7,5 proc. visos Armėnijos prekybos, ir penkta pagal dydį Armėnijos eksporto rinka, kurios dalis 2024 m. sudarė 4,7 proc. viso Armėnijos eksporto[42]). Aktualus ir Irano vaidmuo bei jo galimos reakcijos į augančią JAV iniciatyvą Pietų Kaukaze. Nors Jerevanas su Teheranu iki šiol palaikė tvirtus pragmatinius santykius, kurie paskutiniu metu dar labiau stiprėja, Armėnijai siekiant sumažinti asimetrinę priklausomybę nuo Rusijos egzistuoja tikimybė, kad kryptingesnis Armėnijos gręžimasis į Vakarus juos išbalansuos, o tai Armėnijai reikštų papildomus iššūkius.
Taigi nors pastarieji įvykiai leidžia svarstyti apie galimą naują etapą Armėnijos valstybės istorijoje, jos europinė integracija iš tiesų priklausys nuo daugelio vidinių ir išorinių veiksnių – jos pačios politinės valios, santykių su kaimyninėmis valstybėmis, Rusijos veiksmų, ES strateginių prioritetų. Vis dėlto, nepaisant to, ar europietiškumas kada nors taps praktine ir politine realybe, galima teigti, kad jis jau iš dalies atitinka Armėnijos kultūrinę ir tapatybinę laikyseną.
Straipsnyje išsakoma autorės nuomonė nebūtinai sutampa su Geopolitikos ir saugumo studijų centro (GSSC) pozicija.
