Kinijos ir Taivano konkurencija Vidurio ir Rytų Europoje: užsienio politikos poslinkiai ir įgyvendinimo ribos (2019–2025)

Įvadas

Nuo 2019 m. Vidurio ir Rytų Europa (VRE)¹ veikia gerokai pakitusioje geopolitinėje aplinkoje, kurioje partnerystės su ne ES veikėjais vis atidžiau vertinamos ne išskirtinai pagal ekonominį potencialą, o pagal galimą įtaką saugumui, politiniam atsparumui ir ilgalaikėms priklausomybėms (ypač ekonominėms ir technologinėms). COVID-19 pandemija, Rusijos pradėtas plataus masto karas prieš Ukrainą, augantis ekonominis neapibrėžtumas ir visuomenių poliarizacija sukūrė situaciją, kurioje užsienio politikos sprendimų erdvė tapo gerokai siauresnė, o politinės klaidos – brangesnės.

Skirtingai nei ankstesniais dešimtmečiais, kai bendradarbiavimas su autoritarinėmis valstybėmis dažnai buvo pateisinamas pragmatiniais ekonominiais argumentais, šiandien vis didesnę reikšmę įgyja potencialūs reputaciniai, politiniai ir ilgalaikių sisteminių priklausomybių kaštai. Dėl to net formaliai techniniai ekonominiai sprendimai – investicijos, infrastruktūros projektai ar technologinis bendradarbiavimas – regione yra vertinami kompleksiškai ir tampa platesnių geopolitinių skaičiavimų dalimi.

VRE sąvoka apibrėžiama pagal Kinijos taikytą regiono konstravimo logiką, atsispindėjusią buvusiame „17+1“ bendradarbiavimo formate. Šiam formatui priklausė Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija, Bulgarija, Rumunija, Kroatija, Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija, Šiaurės Makedonija, Serbija ir Graikija. Nors kituose formatuose šios šalys retai traktuojamos kaip bendras regionas, „17+1“ kontekste jos sudarė specifinę erdvę, kurioje Pekinas siekė institucionalizuoti savo politinę ir ekonominę įtaką. Būtent ši politinė erdvė pasitelkiama Kinijos ir Taivano užsienio politikos prieigoms vertinti, o empirinė analizė sutelkiama į tas valstybes, kuriose geopolitinė poliarizacija ir konkurenciniai lūžiai 2019–2025 m. pasireiškė labiausiai.

Būtent šioje aplinkoje Vidurio ir Rytų Europa išryškėja kaip nauja erdvė, kurioje materializavosi dešimtmečius besitęsianti globali Kinijos ir Taivano konkurencija. Tai nėra jų klasikinė, globaliuosiuose Pietuose pastebima konkurencija dėl regiono perorientavimo ar diplomatinio pripažinimo, veikiau praktinė konkurencija dėl įtakos, politinio matomumo, veikimo formatų ir toleruotinų ribų. Kinija ir Taivanas regione veikia esant asimetriškoms sąlygoms. Pekinui VRE išlieka antrinė, tačiau politiškai jautri erdvė, kurioje aktyvesnis įsitraukimas generuoja augančius reputacinius ir politinius kaštus, bet neproporcingai mažą strateginę grąžą. Taipėjui tai – jo įtakai imlesnis regionas su didele simboline ir politine grąža, leidžiančia testuoti tarptautinio veikimo ribas siekiant didinti Taivano matomumą ir plečiant diplomatinio manevro laisvę.

Šios analitinės studijos tikslas – apžvelgti bendras Kinijos ir Taivano užsienio politikos įgyvendinimo tendencijas ir pokyčius Vidurio ir Rytų Europoje 2019–2025 m. ir identifikuoti bei analitiškai įvertinti pagrindinius struktūrinius veiksnius, kurie, transformuodami Kinijos ir Taivano užsienio politikos įgyvendinimo sąlygas Vidurio ir Rytų Europoje, sukūrė asimetriškas rizikas, kaštus ir galimybes abiem veikėjams.

Tyrimą galite rasti ČIA