Kasparovas: jau šįmet Putinas gali pulti Narvą ar Daugpilį

Putinas rengia „teisinę“ bazę, kuri jam suteiktų tariamo pagrindo pulti Narvą, Daugpilį ar net Vilnių. Taip „Laisvosios Rusijos forumo“ YouTube kanale paskelbtame vaizdo įraše pareiškė žymus Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas.

Putinui reikia naujo karo?

Politiko teigimu, nesėkmė Ukrainoje verčia Putiną skubiai ieškoti naujų „greito ir pergalingo“ karo taikinių. Tokiais taikiniais, jo manymu, dar šiais metais, kol JAV galia ir dėmesys nukreipti kitur, gali tapti minėti Estijos ir Latvijos miestai, kuriuose daugumą sudaro rusakalbiai gyventojai.

„Kai Ukrainoje viskas klostosi blogyn, [Putinui] reikia kokios nors sėkmės istorijos. Reikia naujo taikinio, kuris nukreiptų dėmesį [nuo jo nesėkmių]. Ir štai – smogiama priešams, kurie skriaudžia rusus rusiškuose miestuose – Narvoje ir Daugpilyje, kur yra rusų gyventojų dauguma. Mano požiūriu, tokia tikimybė – labai didelė“, – pareiškė Kasparovas.

Šie jo teiginiai nuskambėjo kalbantis su „Laisvosios Rusijos forumo“ YouTube laidos vedėju apie Rusijos vyriausybės šiomis dienomis patvirtintą ir perduotą svarstyti Valstybės Dūmai įstatymo projektą, numatantį galimybę naudoti kariuomenę prieš užsienio valstybes, kuriose sulaikomi ar kitaip persekiojami Rusijos piliečiai.

Žymusis opozicionierius, komentuodamas šį įstatymo projektą, pareiškė: „[Ukrainoje] gal ir gali būti laikinos paliaubos, bet karas vis tiek tęsis. Bus užpulta kokia nors kita šalis. Kam buvo priimtas šis įstatymas? Jie jį prieš porą dienų priėmė… Kad galima bus naudoti kariuomenę kur tik nori, ginant rusakalbius gyventojus.“

Ne rusakalbiai, o piliečiai

Kasparovas, dėstydamas šią savo mintį, daro vieną techninę klaidą (įstatymas nėra priimtas) ir vieną didesnę klaidą: įstatymo projekte kalbama ne apie rusakalbių gyventojų, o Rusijos piliečių „gynimą“. Tuo metu Daugpilio ir Narvos gyventojų dauguma yra arba Latvijos ir Estijos piliečiai, arba asmenys, neturintys pilietybės.

Savo piliečių gynimo argumentą Rusija naudojo įsiverždama į Pietų Osetiją 2008 metais. Tačiau Pietų Osetijoje Rusija dar gerokai prieš karą – 2000–2008 metais – vykdė vadinamąją „pasportizaciją“: masiškai dalijo gyventojams Rusijos piliečio pasus. Panaši akcija nuo 2019 metų vyko Donbase (2022 metais, prasidėjus plataus masto karui, šimtai tūkstančių Donbaso gyventojų jau turėjo Rusijos pilietybę).

Kai Rusija užpuolė Gruziją 2008 metais ir atplėšė nuo jos Pietų Osetiją, ne mažiau kaip 80 proc. šio Gruzijos regiono gyventojų turėjo Rusijos piliečio pasus. Tai tikrai neprimena Narvos ar Daugpilio situacijos.

Be to, sunku suvokti, kodėl, minėdamas didžiausios rizikos regionus, Kasparovas kalbėjo apie NATO valstybes, o ne, tarkime, Padniestrę, kur Rusijos piliečiai šiuo metu sudaro daugiau kaip 40 proc. gyventojų. Arba kodėl neminėjo Šiaurės Kazachstano, kur Rusijos piliečių nuošimtis panašus kaip Narvoje ir Daugpilyje, bet kur jų negina NATO 5-asis straipsnis.

Tad iš esmės Rusijos vyriausybės aprobuotas įstatymo projektas gali būti vertinamas kaip eilinis pagrūmojimas ir įspėjimas valstybėms, kuriose gyvena kad ir labai nedaug Rusijos piliečių: „Kremlius savo arsenale nuo šiol turi dar vieną pretekstą jus pulti“. Bet ar tikrai šis naujas pretekstas didina tikimybę, kad Maskva šiemet pasiųs savo kariuomenę užimti Narvos ar Daugpilio?

Vakarų politinio intelekto spragos

Geopolitikos ir saugumo studijų centro (GSSC) vyr. politikos analitikas, buvęs Lietuvos nuolatinis atstovas prie NATO Vytautas Leškevičius, vertindamas Kasparovo prognozę, svarsto: „Ne pirmas ir ne antras kartas, kai Kremlius naudoja panašią taktiką. Ji – daugialypė. Pirma neva iš anksto paskelbia, ko galima laukti. Kaip Miuncheno konferencijoje 2007 metais. Ten Putino tirada apie neva pažadų nevykdančius, Rusiją maustančius Vakarus buvo sutikta Vakarų politikų pagūžčiojimais: gal Putinas dėl silpnumo griebiasi neįtikimo šantažo.“

Tačiau, kaip pastebi Leškevičius, po 2008 metų, kai Rusija ėmėsi Sakartvelo dalijimo, to gūžčiojimo trumpam sumažėjo. Bet, deja, pernelyg trumpam.

„2008 m. tame pačiame NATO viršūnių susitikime, kur skelbta, kad Gruzija ir Ukraina taps NATO narėmis, Putinas pasakojo apie neva neteisėtą, atsitiktinį Ukrainos atsiradimą – ir jau tikrai be Krymo. Ar kas nors jam atkirto? Kodėl renkamasi tokia taktika – skelbti, ką ketiname daryti?“ – stebisi GSSC analitikas.

Jo žodžiais, kai Vakarai aprauda taisyklėmis grįsto, taigi pažįstamo sambūvio pabaigą, Putino patyčios („mus puola, mes tik teisiškai sutvarkome saviškių gynybos arsenalą“) skamba ypač įžūliai. Jis tarytum sako: „Tai jūs, Vakarai, negebate legitimuoti savo veiksmų. Tad jūsų veiksmai – veikiausiai neteisėti. O aš – galiu. Aš kuriu principus, kodifikuoju, laikausi to, ką man liepia įstatymas. O jūs?“

„Nežinia, ar kas nors tokią Putino traktuotę „nupirks“, – svarsto Leškevičius. – Tačiau tiek sykių apmovus ir vis ištrūkus iš išties lėtokai besisukančių Vakarų atsako girnų, kodėl dar sykį nepabandžius? Gal pasitaikys proga ir tą Dūmos svarstomą įstatymą panaudoti. Nebūtinai čia ir dabar, kai rizika gauti per nagus – didelė ir didėjanti. Bet gal – kada nors ir kur nors kitur.“

Pasak GSSC analitiko, jei taip nutiktų, tai reikštų, jog mes, Vakarai, būsime eilinį kartą nemokėję perskaityti Rusijos. Ta proga jis prisiminė, kaip vienas buvusių Jungtinių NATO pajėgų vadų, paklaustas, ko jam labiausiai stinga (tai vyko jau po 2014 m.), pasakė: „Ne pajėgų ir net ne įgalinimų. Stinga ekspertizės suprasti, kas vyksta Rusijos sprendėjų galvose, kas ir kaip mąstoma, ko galima tikėtis.“