Kinija 2025 ir 2026. Ar pagrįsta tikėtis pokyčių?

Jau ankstyvajame XXI amžiuje buvo keliami klausimai, ar tam tikru metu neprasidės vadinamoji „Kinijos era“ – laikotarpis, kai ši valstybė dėl savo ekonominių ir technologinių pajėgumų ir pasiekimų nebebus suvokiama kaip „tolima šalis pasaulio pakraštyje,” ir pranoks Jungtines Amerikos Valstijas. Nors besikeičiančią geopolitinę tikrovę derėtų vertinti atsargiai, nes griežtas skirstymas į „Kinijos erą“ ir „Amerikos erą“ pernelyg supaprastina istorinę dinamiką, 2025-ieji vis dėlto žymi momentą, kai Kinija, kaip niekada anksčiau, vis intensyviau nušviečiama kaip Amerikai lygiavertė, o galbūt ir ateityje dominuosianti valstybė.

Vis labiau įsigali diskusijos, kuriose svarstoma nebe tai, ar Kinija kyla ar vejasi, bet tai, kuriose kitose industrijose ji toliau dominuos ir ar būtent ši šalis šiuo metu laimi inovacijų lenktynes. Kinija jau yra tapusi sumania technologine-pramoninė galybe, gebančia kurti pažangiausias inovacijas, strategiškai panaudojančia valstybinius pajėgumus ir pirmaujančia pasaulinėje gamyboje daugelyje sektorių – nuo baterijų ir elektromobilių bei saulės ir vėjo energetikos iki dronų, plataus vartojimo elektronikos, 5G įrangos bei veikliųjų farmacinių medžiagų. Todėl įsivaizdavimas, kad Kinija tėra pigių žaislų ir tekstilės gaminių masinė gamintoja, tik vagianti intelektinę nuosavybę ir nesugebanti kurti inovacijų, šiandien nėra nei pakankamas, nei naudingas.

Ekonominiai sunkumai ir visuomenės nerimas

Tuo pačiu metu Kinija viduje susiduria ir su reikšmingais ekonominiais iššūkiais. Pirmiausia – tai lėtėjantis ekonomikos augimas. 2025 m. pirmąją pusę šalis užfiksavo 5,3 proc. realiojo BVP augimą, atitinkantį Pekino numatytą 5 proc. metinį tikslą. Vis dėlto, nuo 2022 m. vidurio šalyje tvyrant defliacijai, nominalusis BVP augimas tesiekia vos 3,9 proc. – tai yra mažiau nei pusė priešpandeminio lygio. Šis sulėtėjimas yra glaudžiai susijęs su nekilnojamojo turto sektoriaus, kuris iki 2021 m. sudarė apie 30 proc. Kinijos ekonomikos, griūtimi. Sektoriaus nuosmukis kartu su 2022 m. pandemijos suvaržymais atnešė antrinius padarinius: smukęs vartotojų pasitikėjimas, silpna vidaus paklausa bei vangus namų ūkių vartojimas, kurio augimas sumažėjo nuo daugiau nei 8 proc. prieš pandemiją iki maždaug 5 proc. šiais metais. Tuo pat metu taupymo lygis išlieka itin aukštas – apie 32 proc. disponuojamų pajamų.

Šio sulėtėjusio ekonomikos augimo padarinius skaudžiai jaučia patys šalies gyventojai. Įmonės patiria nuostolius dėl defliacijos ir aršios vidinės konkurencijos – siekdamos pritraukti ir išlaikyti pirkėjų, jos priverstos nuolat mažinti kainas, taip įsitraukdamos į destruktyvią, pelningumą menkinančią konkurenciją, Kinijoje vadinamą „involiuciją“.

Tuo tarpu centrinė valdžia negeneruoja naujų mokesčių, o tai riboja galimybes finansuoti socialinę apsaugą ir viešąsias paslaugas, kurių poreikis tik stiprės turint omenyje demografinę įtampą. Kinija yra viena sparčiausiai senstančių šalių pasaulyje. Nors vyresnio amžiaus gyventojų priklausomybės santykis – 65 metų ir vyresnių žmonių dalis, tenkanti darbingo amžiaus gyventojams – kol kas mažesnis nei daugelyje didžiųjų ekonomikų, jis auga itin sparčiai. Tai reiškia didėjančias pensijų ir sveikatos priežiūros išlaidas bei vis sunkesnę finansinę naštą valstybei.

Gyventojams nerimą kelia ir darbo rinkos perspektyvos. Prognozuojama, kad 2025 m. aukštąjį išsilavinimą įgis apie 12,2 mln. jaunų žmonių, tačiau jų įsidarbinimo galimybes riboja sulėtėjęs studentų kompetencijas atitinkančių darbo vietų kūrimo tempas. Jau 2023 m. Kinijos jaunimo nedarbo lygis siekė 21,3 proc.

Pasitikėjimo pliūpsnių kupini metai

Nepaisant vidinio netvirtumo ir neužtikrintumo, Pekinas išoriškai signalizuoja ir demonstruoja pasitikėjimą ir projektuoja galią trijose frontuose: technologijų ir pramonės, strateginiame ir diplomatiniame. Vidaus iššūkius centrinė valdžia laiko suvaldomais ir neturinčiais ilgalaikės galios sutrikdyti šalies strateginę trajektoriją, nes ekonomiką galima kryptingai nukreipti link norimos technologinės ir pramoninės ateities, grindžiamos „aukštos kokybės plėtra.“ Šią viziją patvirtino Kinijos komunistų partijos Centro komiteto ketvirtasis plenumas bei pristatyti „siūlymai“ dėl 15-ojo penkmečio plano, kuriuose kaip pagrindiniai prioritetai išskiriami „modernizuotos pramoninės sistemos kūrimas“ ir „savi-apsirūpinimo bei savęs sustiprinimo mokslo ir technologijų srityje“ siekis.

Pažymėtina, kad, palyginti su ankstesniu penkmečio planu, pramonė šįkart iškelta aukščiau nei „savi-apsirūpinimas.“ Viena vertus, tai rodo Pekino pasitikėjimą pasiekta pažanga: per pastaruosius penkerius metus šalies technologinis ir pramoninis pagrindas buvo gerokai sustiprintas, o pati valstybė reikšmingai pakilo pasaulinėje vertės grandinėje. Kita vertus, tai pabrėžia Kinijos ambicijas ne tik išlikti pagrindine pasaulio gamintoja tradicinėse pramonės šakose, bet ir „pasiekti dominuojančias aukštumas“ kylančiose ir ateities pramonės srityse.

Biogamyba ir AI – sritys, vertos suklusimo

Nors diskusijose apie tai, kuriose srityse Kinija toliau dominuos, dažniausiai minimi puslaidininkiai, dirbtinis intelektas ar kvantinė kompiuterija, yra ir mažiau aptartų pramonės sektorių, kurie 2026 m. gali būti ypač reikšmingi tampant Kinijos naujais svertais geopolitinėse įtampose. Vienas jų – biogamyba, apimanti biotechnologijas ir farmacijos sektorių, kuri pagal 15-ąjį penkmečio planą priskiriama ateities industrijoms.

Dar 2016 m. Kinijos vadovybė iškėlė tikslą, kad iki 2030 m. šalis taptų biotechnologijų supervalstybe. Šiemet pasirodžiusios dvi svarbios publikacijos apie Kinijos biotechnologijų raidą teigia, jog šalis jau pasiekė „paralelias“ arba net „pirmaujančias“ pozicijas. Šiuos vertinimus pagrindžia ir faktiniai duomenys: 2024 m. Kinija patvirtino 48 inovatyvius vaistus, iš kurių 41 buvo sukurti pačioje šalyje – keturis kartus daugiau nei 2019 m. Nuo 2020 m. Kinija atliko daugiau inovatyvių vaistų klinikinių tyrimų nei Europos Sąjunga, o nuo 2023 m. – ir daugiau nei JAV. 2025 m. Kinijos vaistų licencijavimo sandoriai užsienyje viršijo 100 mlrd. JAV dolerių. Be to, 2021–2025 m. Kinija užėmė pirmąją vietą pasaulyje tiek gyvybės mokslų publikacijų, tiek biotechnologijų patentų paraiškų skaičiumi.

Vis dėlto už šios pažangos slypi ir struktūriniai silpnumai: Kinijos biotechnologijų sektorius vis dar atsilieka nuo pasaulio lyderių esminėse technologijose, išlieka sutelktas žemos ir vidutinės vertės grandinės segmentuose, o vietinė komercializacija tebėra ribota. Dėl to biogamyba Pekine išlieka būti traktuojama kaip „ateities industrija.“ Tačiau verta prisiminti, kad lygiai taip pat prasidėjo ir šiandien dominuojančios Kinijos šakos – elektromobilių, saulės modulių ar baterijų pramonė. Kinija startavo pačioje vertės grandinės apačioje, pamažu tobulėjo ir ilgainiui perėmė lyderystę.

Komplementariai, pasitikėjimą pažanga biogamybos ir kitose prioritetinėse penkmečio plano srityse sustiprina šiais metais Pekino pristatyta „AI+“ (liet. „DI plius“) iniciatyva. Jos tikslas – integruoti dirbtinį intelektą (DI) į visą ekonomiką, kad tokiose srityse kaip gamyba, energetika, finansai, sveikatos apsauga ar valstybės valdymas būtų galima kurti pažangesnius, aukštesnės kokybės ir net visiškai naujus produktus bei paslaugas. Skirtingai nuo JAV, kuri orientuojasi į dirbtinį bendrąjį intelektą ir siekia didelių proveržių link „superintelekto,“ Kinija laikosi pragmatiško DI kelio, prioritetą teikdama artimiausio laikotarpio taikymams, pavyzdžiui, tam pačiam vaistų atradimui, kur DI gali padėti didinti tyrimų ir plėtros, bei klinikinių tyrimų efektyvumą. Tad 2026-ieji taip pat žada būti laikotarpis, kai Kinija dar labiau skatins dirbtinio intelekto plėtrą visoje ekonomikoje, siekdama ne tik modernizuoti gamybą, bet ir kurti naujus DI pagrįstus produktus bei paslaugas.

Kinija prieš JAV spaudimą

Strateginiu požiūriu, Pekino pasitikėjimas kyla iš gebėjimo išlikti tvirtam spaudimo akivaizdoje. Kinija buvo praktiškai vienintelė valstybė sėkmingai atlaikiusi JAV tarifus nuo vadinamosios „išsilaisvinimo dienos“ balandžio mėnesį. Pekinas pasitelkė savo pasaulinę retųjų žemių elementų kontrolę ir įvedė eksporto suvaržymus, taip parodydamas, kad gali proporcingai ir ryžtingiau reaguoti į JAV spaudimą. Tiesa, palyginti su JAV, Kinijos eksporto kontrolės sistema tebėra gana nauja ir menkai išplėtota: riboti instituciniai pajėgumai verčia remtis netiesioginiais metodais, reikalaujančiais didžiulių dokumentų apimčių peržiūros ir individualaus vertinimo, o tai savo ruožtu lemia licencijų tvirtinimo vėlavimus.

Vis dėlto Pietų Korėjoje pasiektas trapus JAV ir Kinijos prekybos paliaubų susitarimas – Kinijai sutikus vieneriems metams pristabdyti retųjų žemių eksporto kontrolės režimą  – Pekinui suteikia laiko sustiprinti savo biurokratinius pajėgumus ir pasiruošti veiksmingesniam eksporto kontrolės įgyvendinimui ateityje. Juolab kad po metų JAV bus vos kelios dienos iki tarpinių rinkimų: Trumpui būtų itin nepalanku leisti, kad vienas jo svarbiausių susitarimų subyrėtų prieš pat balsavimą. Tokia politinė dinamika tik sustiprins Pekino derybinę galią tuo metu, kai jo eksporto kontrolės mechanizmas – kartu su sparčiai augančiu kitų geoekonominių priemonių arsenalu – jau bus gerokai labiau išvystytas.

Kinijos gebėjimą atlaikyti išorinį spaudimą demonstruoja ir tai, kad, nepaisant prekybos karo ir įvestų JAV tarifų, eksporto apimtys augo dėl rinkų diversifikavimo ir drastiško kainų mažinimo. 2025 m. balandžio–liepos mėnesiais eksportas į JAV, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais, sumažėjo 23 proc., tačiau eksportas į kitas rinkas išaugo 11 proc., o bendras Kinijos eksportas padidėjo 6 proc. Svarbiausia, kad Kinijos eksportuotojai sugebėjo rasti naujas rinkas net 80 proc. prarasto eksporto į JAV, o eksporto nukreipimas į JAV per trečiąsias šalis išliko palyginti menkas ir daugiausia vyko per Pietryčių Aziją. Taigi, JAV tarifų suvaldymas, eksporto atsparumas ir Trumpo Pekinui suteikta „lygiavertiškumo“ pozicija tik sustiprina Kinijos įsitikinimą, kad strateginis atkaklumas pasiteisino, ir dar labiau padrąsina Pekiną, prireikus, griežtinti eksporto kontrolę ar taikyti kitas ekonomines priemones, siekiant atgrasyti užsienio valstybes nuo veiksmų, nukreiptų prieš jo interesus.

Pekino diplomatinės sėkmės metai

Diplomatiniame fronte 2025-ieji Kinijai buvo ypač sėkmingi. Nuo liepos mėnesį Brazilijoje vykusio BRICS viršūnių susitikimo iki didžiausio per visą istoriją Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (ŠBO) viršūnių susitikimo ir jį lydėjusio karinio parado Pekine, kurį stebėjo gausus užsienio valstybių vadovų būrys, taip pat iki G20 viršūnių susitikimo Johanesburge – visus šiuos keturis aukšto lygio momentus Kinija pasinaudojo savo, kaip atsakingos, stabilumą užtikrinančios ir patikimos didžiosios valstybės, įvaizdžiui sustiprinti.

BRICS ir ŠBO formatuose Kinija pasinaudojo jai palankiai susiklosčiusia geopolitine aplinka, ypač JAV prezidento Donaldo Trumpo įvestais tarifais partnerėms šalims, technologijų eksporto ribojimais ir pramonės politikos pokyčiais, kurie sumenkino pasitikėjimą JAV kaip laisvos ir atviros rinkos gynėja. Nors BRICS ir ŠBO narės pasižymi skirtingomis vertybėmis, politinėmis sistemomis ir strateginiais prioritetais, jų viršūnių susitikimuose vis aiškiau reiškiamas sutarimas dėl būtinybės atsilaikyti prieš JAV spaudimą ir Vakarų vadovaujamą tarptautinę tvarką. Pekinas šiuos procesus įrėmina kaip siekį kurti „labiau atstovaujančią“ ir „subalansuotą“ pasaulio tvarką, kuri vis labiau rezonuoja su valstybių narių interesais.

Lapkričio mėnesį vykusiame G20 viršūnių susitikime Kinija taip pat pasinaudojo JAV lyderystės stoka. Kinijos premjeras Li Čiang pristatė alternatyvą principui „America First“: atnaujintą įsipareigojimą daugiašališkumui, iniciatyvas skirtas vadinamiesiems „Pasaulio Pietums“ laisvosios prekybos susitarimus su Afrikos valstybėmis, glaudesnį dialogą su Vokietija ir Pietų Korėja, taip pat naujus pasiūlymus kritinių žaliavų valdymo srityje.

Azijos sąjungininkams ir partneriams JAV parama Japonijai taip pat tapo svarbiu lakmuso popierėliu prekybos įtampos ir didėjančio nerimo dėl saugumo įsipareigojimų regione kontekste. Japonijos ministrė pirmininkė Sanae Takaichi lapkričio mėnesį parlamente pareiškė, kad hipotetinis Kinijos išpuolis prieš Taivaną galėtų būti vertinamas kaip egzistencinė grėsmė Japonijai, suteikianti teisę imtis karinio atsako. Pekinas, teigiantis, kad Taivanas yra neatsiejama Kinijos teritorijos dalis, į tai reagavo itin nuožmiai, o įtampa persikėlė į politinę, prekybinę, kultūrinę ir karinę sritis – nuo jūros gėrybių importo draudimų ir skrydžių atšaukimo iki pakrančių apsaugos laivų įplaukimo į vandenis aplink ginčijamas Senkaku salas.

Dvišaliam konfliktui bęsitesiant, Kinijos prezidentas Si inicijavo pokalbį su Trumpu, o šis vėliau paskambino Japonijos ministrei pirmininkei ir patarė jai neprovokuoti Pekino Taivano suvereniteto klausimu. Viena vertus, tai rodo, kad prekybos paliaubos su JAV sustiprino Si pasitikėjimą ir sudarė jam įspūdį, jog jis gali formuoti Trumpo požiūrį, įskaitant ir su Taivanu susijusius klausimus. Kita vertus, Trumpo skambutis Takaichi signalizuoja, kad jis nenori, jog regioniniai ar saugumo klausimai trikdytų JAV-Kinijos santykius, grindžiamus – kaip išdėstyta naujojoje 2025 m. JAV nacionalinio saugumo strategijoje – „abipusiai naudingais ekonominiais ryšiais su Pekinu“.

Silpna ir stipri vienu metu

Pastaraisiais metais Kinijoje įvykę virsmai – nuo technologijų ir pramonės proveržių bei galios demonstravimo iki socialinių ir ekonominių vidinių įtampų – neišvengiamai kelia esminį klausimą: apie kokią Kiniją kalbame šiandien ir su kokia susidursime 2026 metais? Apie kokią? – paradoksalu, bet apie šalį, kuri vienu metu yra išoriškai stipri, bet viduje silpna. Su kokia? – su Kinija, kuri, nepaisant vidinio trapumo, išoriškai veikia pasitikinčiai, atkakliai ir sumaniai trijose frontuose: technologijų ir pramonės, strateginiame bei diplomatiniame.

Vis dėlto ir tokie vertinimai turi būti subalansuoti, nes pati Kinija yra labai dinamiška ir nuolat judanti, ypač technologijų ir pramonės srityje. Pekinas kovo mėnesį paskelbė apie 138 mlrd. JAV dolerių vertės nacionalinį rizikos kapitalo fondą, skirtą ilgalaikėms investicijoms pažangiausiose technologijose, tokiose kaip kvantinė kompiuterija ir robotika. Taip pat prognozuojama, kad iki 2030 m. Kinija bus atsakinga už 45 proc. visos pasaulinės gamybos, palyginti su 6 proc. 2000 m. Tai reiškia, kad šalis vienu metu ir toliau aktyviai kurs ateities technologijas ir naujas industrijas – tik dar kūrybingiau ir išmaniau – ir toliau plės savo dominavimą pasaulinėje gamyboje.

Tuo pačiu metu Kinija yra persmelkta vidinių gilių prieštaravimų – Pekino siekis išlaikyti gamybos skatinamą augimo modelį sunkiai dera su tikslu didinti namų ūkių vartojimą. Šalis nerodo reikšmingų ženklų, kad pereitų prie vidaus vartojimu grindžiamo augimo, todėl jos pramonės produktų suvartojimas šalies viduje išliks ribotas, o ekonominė plėtra ir toliau remsis išorės paklausa ir eksportu. Būtent šis disbalansas tarp gausios pasiūlos ir silpnos vidaus paklausos išliks kaip viena pagrindinių Kinijos įtampų. Ją dar labiau aštrins išoriniai veiksniai, susiję su kintančiomis geopolitinėmis dinamikomis JAV kontekste.

Atsižvelgiant į visus poslinkius – tiek nuspėjamus, tiek nenuspėjamus – nėra vienos galutinės tiesos apie tai, su kokia Kinija susidursime. Vis dėlto akivaizdu viena: Kinija nebėra „tolima šalis pasaulio pakraštyje.“ Nors trapi ir viduje prieštaringa, ji vis labiau tampa valstybe, formuojančia mūsų laikų inovacijų, technologijų ir pramonės realybę – ta, kuri nulems, ką vartosime, pirksime ir naudosime.