Rusija už tvoros

Apie Maksimo Trudoliubovo visuomenės viziją ir seną Rusijos luominę logiką

Nepriklausomame Rusijos leidinyje „Republic.ru“ paskelbtas Konstantino Šavlovskio pokalbis su knygos Žmonės už tvoros. Privati erdvė, valdžia ir nuosavybės perskirstymas Rusijoje autoriumi Maksimu Trudoliubovu. Kalbinamas autorius Rusijos tikrovę nagrinėja per valdžios ir nuosavybės santykius, kuriais aiškina ir Vladimiro Putino režimo ypatumus, ir su valdžios perimamumu susijusias Rusijos istorines problemas.

Valdžios perimamumas ir turto dalybos

Trudoliubovo teigimu, po Putino Rusijoje gali prasidėti didžiojo turto dalybos: ir to, kuris įsigytas sąžiningai, ir to, kurį dabartinė valdžia nusavino.

„Rusijoje valdžios perdavimą, išskyrus retas išimtis, lydėdavo nuosavybės perskirstymas, – tvirtina Trudoliubovas. – Valdžios tranzitas ir nuosavybės būklė yra susiję dalykai, nes Rusijos valdžia visada siekė išlaikyti kontrolę nuosavybės paskirstymo procese. Taip yra ir šiandien.“

Galimas nuosavybės perskirstymas po Putino galįs lemti rimtus konfliktus, ir Trudoliubovas svarsto, jog šių konfliktų priežasties pašalinimas yra toks pat svarbus uždavinys kaip ir karo Ukrainoje užbaigimas.

Jo nuomone, šiuo metu padėtis vis dar labai neapibrėžta, ir net Putinui vis dar esant gyvam atsiranda bandančiųjų dalytis didžiuosius turtus tais būdais, kurie buvo paplitę Boriso Jelcino laikais. Vilčių dėl institucinio stabilumo, anot Trudoliubovo, teikia tik valdžios požiūris į mažąją nuosavybę: butus, namus, garažus, smulkiojo ir galbūt vidutiniojo verslo objektus. Šią sritį valdžios klanai esą paliko ramybėje, o savininkus – labiau užtikrintus dėl stabilumo.

Toliau, atsakydamas į žurnalisto klausimus, Trudoliubovas gana išsamiai aiškina istoriškai susiklosčiusius Rusijos ypatumus, kai kalbama apie valdžios ir nuosavybės santykį. Šitai aiškindamas, jis įvardija svarbų dalyką, kurį dažnai ignoruoja Rusijos tyrėjai Vakaruose: šioje valstybėje labai ilgai buvo luominė visuomenė, ir nors taip buvo visame pasaulyje, būtent „Rusijoje šis luominis, beveik kastinis susiskirstymas išsilaikė ypač ilgai“.

Apie tai, kad luominė (kastinė) visuomenės stratifikacija truko labai ilgai ir net pergyveno carizmą bei darė įtaką sovietų Rusijos socialinei savimonei, rašiau straipsnyje „Po karo: Europa, Rusija ir teisingumas“ (Rusija dienos šviesoje. GSSC, 2025, Nr. 1, p. 48–49). Ši tezė iš pirmo žvilgsnio suartina mano požiūrį su tuo, ką sako Trudoliubovas, tačiau daromos išvados smarkiai skiriasi, todėl pateiksiu ištrauką iš minėto straipsnio, o tada grįšiu prie Trudoliubovo interviu tolesnių teiginių ir išvadų.

Socialinė stratifikacija pagal Niccolò Machiavelli

Vakaruose paplitusios Rusijos politinių vertinimų ir tyrimų tendencijos dažnai ignoruoja labai svarbią aplinkybę: Rusijos socialinės stratifikacijos ypatumus, kurie daro šios valstybės visuomenę panašesnę ne į demokratinės modernybės pilietines visuomenes, o į luominę ikimodernią visuomenę, kuri Europoje dar XX amžiaus pirmoje pusėje jau buvo virtusi atavizmu – kartu su visuotinės rinkimų teisės ir ekonominės demokratijos vertybių įsigalėjimu.

Maža to, Rusijos visuomenė ne tik išlaikė savo luominį pobūdį iki XX a., bet ir, kaip pabrėžia Richardas Pipesas, visuomet smarkiai skyrėsi nuo Europos visuomenių, kurių teisė tradiciškai kildino viešąją valdžią iš žmonių, o valdžios tikslu laikė teisingumą:

„Šios idėjos iš Romos respublikos persikėlė į postromėniškąją Europą ir padarė jos institucijas išskirtines viso pasaulio mastu. Europoje susiformavo ir niekada nebeišnyko tokie dalykai kaip valdančiųjų ir valdomųjų partnerystė kartu su bendro likimo pajautimu. <…> Rusijoje nieko panašaus niekada nebuvo. (Richard Pipes, Russian Conservatism and Its Critics. A Study in Political Culture. Yale University Press, 2005, p. 5).

Po 1917 m. revoliucijos Rusija ant tokios visuomenės kūno tiesiog užmovė naują politinę galvą, taip sunaikino luominį elitą ir pakeitė jį ideologiniu elitu. Naujoji komunistinė Rusija davė savo prastuomenei vieną reikšmingą Apšvietos epochos produktą – visuotinį švietimą, bet užtat atėmė iš jos bet kokias politinių teisių užuomazgas ir užkirto kelią vakarietiško pilietiškumo atsiradimui.

Šiuo atžvilgiu Rusijos visuomenė turėtų būti traktuojama ne tiek kaip politinės valios ar pilietiškumo subjektas ir visuomenės nuomonės kolektyvinis respondentas, o pirmiausia – kaip iš esmės nemąstantis ir beveik nebylus resursas, panašesnis ne į demokratines Vakarų visuomenes, o į senų sovietinių ginklų sandėlius, iš kurių Maskva dideliais kiekiais traukė ir siuntė į Ukrainos frontus juose dūlėjusią XX amžiaus karinę techniką.

Kalbant apie vadinamąją Rusijos visuomenę, šiuo aspektu daug labiau tinka žodis „prastuomenė“ nei „visuomenė“.

Čia prasminga pasitelkti N. Machiavelli politinę sociologiją ir antropologiją, pagal kurias visuomenė griežtai dalijama į dvi dalis: diduomenę ir prastuomenę, nobilitetą ir plebsą. Šių dviejų visuomenės dalių esminiai elgsenos ir mąstysenos motyvai yra, pasak N. Machiavelli, absoliučiai skirtingi: aukštuomenė trokšta valdžios ir dėl jos aukojasi bei kovoja, o plebsas nori būti tik paliktas ramybėje ir kuo mažiau engiamas. (Niccolò Machiavelli, Discourses on Livy, I:4–5. The University of Chicago Press, 1998, p. 16–18).

Rusijos visuomenė išlieka luominė ne teisine ar formalia politine prasme, o ta socialine, antropologine ir kultūrine prasme, kuria ikimodernios visuomenės struktūrą ir jos dviejų elementų ypatumus aiškina Machiavelli. Rusijos visuomenės didžiąją dalį sudaro N. Machiavelli plebsas, kurio reakcija į valdžios veiksmus paprasčiausiai neatitinka vakarietiškų pilietinės visuomenės modelių.

Rusijos prastuomenei, kaip ir prastuomenei apskritai, natūrali tai, kas vadinama „demobilizacija“, arba politinė apatija. Kaip Machiavelli aprašytas plebsas, ji tiesiog nori būti kuo mažiau engiama, neverčiama užsiimti politika, palikta ramybėje.

Naivu iš tokios depolitizuotos visuomenės reikalauti tokios pat politinės atsakomybės ir pilietinės savimonės, kokios paprastai reikalaujama ar tikimasi iš demokratinių Vakarų visuomenių.

Rusijos pilietinė visuomenė pagal Trudoliubovą

Kaip sako Trudoliubovas, valdžios perdavimo problema egzistavo daugelyje kultūrų, ypač senovėje, tačiau naujaisiais laikais nemažai visuomenių išmoko kurti valdžios tranzito institucijas.

„Romos imperijoje ir šalyse, paveldėjusiose jos kultūrinę erdvę, egzistavo išplėtota teisės sistema, kurios didelė dalis buvo skirta sutartims, civiliniams santykiams ir nuosavybei, – teigia pristatomos knygos autorius. – Todėl susiklostė padėtis, kai, nepaisant visos savivalės ir intrigų valdžios viršūnėse, tai, kas susiję su civiline apyvarta, likdavo neliečiama.“

Kaip pavyzdį jis pateikia Italiją – „šalį, pasižyminčią politiniu nepastovumu, kur žmonės greitai pamiršta ministrų pirmininkų pavardes“. Tačiau nuosavybės teisės pamatai joje – labai tvirti. Įvairiais naujųjų laikų istorijos laikotarpiais Italijos valdančiajam elitui „paprasčiausiai nereikėjo kištis į civilinę apyvartą“. Pasak Trudoliubovo, ši apyvarta visada rėmėsi notarų institucija, ir „nei karaliams, nei fašistams nebuvo naudinga griauti šią sistemą“.

Ir nepaisant dažnos savivalės valdžios viršūnėse, apačios (Georgas Hegelis tas apačias vadino „pilietine visuomene“, priskirdamas ją ne tiek politiniam, kiek ekonominiam dėmeniui ir priešindamas valstybei) vis dėlto išlaikydavo civilinės apyvartos tęstinumą ir nuoseklumą.

Rusijai, anot Trudoliubovo, to pasiekti nepavyko. Nepavyko sukurti tokios tvarkos, kurioje nuosavybės santykiai, sutartys ir kasdienis ekonominis gyvenimas būtų apsaugoti nuo politinių sukrėtimų viršūnėse.

„Nors pastaruoju metu Rusija tam tikra prasme priartėjo prie šios pageidautinos būsenos“, – priduria jis, ir būtent čia, manding, ima skirtis mūsų išvados. Ne tiek dėl teiginio, kad prie šios būsenos priartėjama, kiek dėl požiūrio, kad ji laikytina „pageidaujama“.

Žurnalistas klausia Trudoliubovo: ar Maskva yra Trečioji Roma, tik be romėnų teisės, ir būtent tai – pagrindinė jos problema? Trudoliubovas sutinka, kad be romėnų teisės, tačiau būtent nuo šios interviu vietos ima dėstyti koncepciją, kuri stebėtinai primena Machiavelli piešiamą luominės visuomenės vaizdinį.

„Maskva galėjo susikurti ir savą teisės sistemą, – aiškina knygos autorius. – Prašom, jei jau norite tarpusavyje kovoti, šalinti vieni kitus ir užgrobti valdžią, nesugebėdami jos normaliai perduoti, tai bent jau palikite žmonėms galimybę gyventi ramiai. Deja, nei maskvietiškai valstybei, nei sovietinei valdžiai, nei šiuolaikinei Rusijai to pasiekti nepavyko. Jos nesugebėjo sukurti tokios tvarkos, kurioje politinės kovos viršuje būtų atskirtos nuo kasdienio žmonių gyvenimo, nuosavybės ir ekonominių santykių.“

Autorius priduria, jog vis dėlto yra vilties, kad ateityje kažkas panašaus galėtų susiformuoti, jei tik ta kryptimi būtų nuosekliai dirbama.

Jam atrodo, kad jau dabar – prie Putino – šiuo atžvilgiu viskas keičiasi į gera. Rusijos valdžia esą patvirtino savo labai ribotas, bet apčiuopiamas garantijas masinei nuosavybei. O masinių savininkų klasė Rusijoje esanti labai didelė.

Ir baigdamas mintį Trudoliubovas beveik žodis į žodį kartoja Machiavelli aprašytą dviejų luomų sistemą, kuri Machiavelli buvo tiesiog XV–XVI amžiaus Italijos tikrovė, o Trudoliubovui tampa pageidautina Putino Rusijos raidos kryptimi.

„Visa savo elgsena Rusijos visuomenė rodo, kad norėtų, jog valdžios perskirstymas, stambių bendrovių dalybos, oligarchų konfliktai ir kovos valdžios viršūnėse liktų aukščiausiame aukšte ir niekaip nepaliestų paprastų žmonių. Būtent taip ir pasireiškia visuomenės branda.“

Visuomenės branda? Tai skamba mažų mažiausia keistai. Vadinti tokią visuomenę „brandžia“ ir, kaip sako Trudoliubovas kitoje interviu vietoje, „modernia“, yra vienu atveju (dėl brandos) nesusipratimas normatyvinės politikos teorijos požiūriu, o kitu atveju (dėl modernumo) – oksimoronas.

Nes gyventi taip, kaip gyveno XV–XVI a. Italijos visuomenė su jos dėl galios kovojančiu elitu ir norinčiomis būti paliktomis ramybėje masėmis, yra veikiau ne politinės modernizacijos ir brandos, o jų priešybių simptomas. Žinoma, jei nesiremiama prielaida, jog tokia visuomenės būklė yra politinis gėris.

Kaip tik čia ir slypi paradoksas. Visa Trudoliubovo argumentacija remiasi prielaida, kad pagrindinis visuomenės tikslas yra apsaugoti privatų gyvenimą nuo politikos. Tuo metu istoriškai Rusijos problema buvo ne politikos perteklius, o jos monopolizavimas, paliekant mases „už tvoros“; ne visuomenės dalyvavimas viešuosiuose reikaluose, o jos eliminavimas iš politikos. Tad sunku suvokti, kodėl visuomenės nenoras dalyvauti politiniame gyvenime turėtų būti laikomas problemos sprendimu. Veikiau tai būtų jos tęsinys.