Rusijos energetikos ateitis – Vakarų sankcijos ir išsigelbėjimo paieškos Kinijoje

Europos valstybės kelis dešimtmečius augino savo priklausomybę nuo rusiškų energetinių išteklių, tačiau šių metų birželį Europos Sąjunga paskelbė planą – jokių rusiškų žaliavų jau 2027 m. Prekyba rusiška energetika su ES šalimis yra stipriai sumažėjus, lyginant su padėtimi buvusia iki 2022 m., o būtent pajamos iš naftos ir dujų visuomet buvo vienas pagrindinių Kremliaus biudžeto šaltinių. Rusija yra priversta ieškoti alternatyvų eksporto rinkų – Indijoje, Turkijoje ir ypač Kinijoje. Pastarasis V. Putino vizitas Pekine per rugsėjo mėnesio Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimą buvo palydėtas ir naujų susitarimų energetikoje. Tačiau ar Pekinas iš tikrųjų yra gelbėjimosi ratas Maskvai? Kokių veiksmų energetikoje gali toliau imtis Rusija?

Rusijos energetikos sektoriaus iššūkiai nuo 2022 m. invazijos į Ukrainą

Nepaisant vis augančių Vakarų taikomų sankcijų skaičiaus prekybai nafta, dujomis ir kitu iškastiniu kuru iš Rusijos, neretai kyla klausimas – ar Maskva iš tikrųjų patiria nuostolį dėl taikomų ribojimų? Įvairios pasaulio šalys ir įmonės nuolatos apeidinėja prekybos ribojimus arba naudojasi susidariusia padėtimi. Pavyzdžiui, Indija nuo 5,9 mlrd. JAV dolerių 2018-2019 m. iki net 20,5 mlrd. JAV dolerių 2023-2024 m. padidino naftos produktų eksportą į Europą. Tai leido padaryti padidėjęs rusiškos žaliavinės naftos importas ir perdirbimas. Vis tik net tarp ES šalių dar yra rusiškos naftos ir dujų importuotojų, o tokios narės kaip Vengrija ar Slovakija imasi veiksmų stabdyti pastangas uždrausti tolimesnį energetinių išteklių importą.

Rusiški informaciniai šaltiniai karo metu ir įvairi statistika yra iškraipomi, tad sunku pasitikėti šios šalies viešinama oficialia statistika. Tačiau net ir tokioje situacijoje viena svarbiausių šalies energetikos bendrovių „Gazprom“ skelbė 2023 m. patyrusi nuostolį – pirmą kartą per 20 metų – ir netgi pranešė apie svarstymus atleisti dalį darbuotojų. Tai signalizuoja, kad bendra situacija nėra tokia palanki kaip buvo anksčiau. Tačiau tai taip pat savaime nerodo, kad Rusijos energetikos sektoriuje padėtis yra tragiška.

Iš prieinamų OPEC organizacijos duomenų matoma, kad nepaisant skirtingų pozicijų tarp Europos ir kitų pasaulio šalių, rusiškų gamtinių dujų eksportas per pastaruosius kelis metus yra sumažėjęs. Tuo tarpu naftos eksportas išliko stabilus.

pav. 1 Šaltinis – OPEC Annual statistical bulletin 2025

OPEC duomenys rodo, kad sankcijų poveikis naftos ir dujų prekybos apimtims buvo nevienodas, tačiau ir sankcijų paskirtis šioms žaliavoms buvo skirtinga. G7 ir įvarios ES įvestos sankcijos rusiškos naftos sektoriui, tokios kaip naftos barelio kainos limito nustatymas iki 60 JAV dolerių už barelį, nebūtinai riboja energetinių išteklių gavybos mastus. Jų paskirtis buvo riboti galimybes gauti pelną už tą patį parduotą naftos kiekį –  CREA centro vertinimu, jau pirmais metais po šių sankcijų įvedimo Rusija prarado 34 mlrd. Eur pajamų. Tik pastaruoju metu D. Trumpo administracija, regis, taikosi ir į reikšmingų kiekių rusiškos naftos gavybos ir eksporto apimčių mažinimą, grasinant dideliais tarifais trečiosioms šalims, perkančioms šiuos išteklius.

Sankcijos taikytos kitaip gamtinių dujų atveju, nes šio ištekliaus prekybiniai ryšiai yra mažiau lankstūs nei naftos prekyboje. Tiesioginis prekybos atsisakymas turi skaudesnių padarinių ir yra sunkiau apeinamas dėl nusistovėjusios prekybos dujotiekiais.

Tradiciškai rusiškos dujos į Europą ir buvo tiekiamos būtent dujotiekiais dėl palankios geografinės padėties, užtikrintos rinkos ir tokio dujų gabenimo būdo pigumo. Alternatyva dujotiekiams yra suskystintų gamtinių dujų (SGD) gabenimas laivais, tačiau perėjimas prie to reikalauja išvystyti naują infrastruktūrą ir atitinkamai – papildomas išlaidas. Rusijai užtikrintai turint pirkėjų ES, pasiekiamų dujotiekiais, SGD plėtra visuomet buvo mažesnis prioritetas iki 2022 m.

Kaip Kremlius siekia spręsti iššūkius energetikos sektoriuje ir kokios kyla naujos problemos?

Be sankcijų apeidinėjimo ar šešėlinio naftos prekybos laivyno pasitelkimo, Rusija toliau ieško būdų savo ekonominėms problemoms spręsti. Greta naujų rinkų paieškos, vienas iš būdų yra būtent plėtra į SGD rinką. Pastaruoju metu matoma tendencija, kad daugiau rusiškų dujų Europą pasiekia SGD laivais, nes liko mažai sankcijomis ar kitaip apribotų dujotiekių, kurie galėtų tiesiogiai tiekti dujas Europos šalims.

Pagal Eurostat duomenis ( žr. pav. 2), 2025 m. daugiau nei 60% visos rusiškų dujų importo vertės ES sudarė SGD laivais įsigytos dujos – kol kas didžiausia dalis iki šiol. Neabejotinai tolimesniam SGD dujų dalies augimui įtakos turėjo ir nuo 2025 m. pradžios sustabdytas dujų tranzitas per Ukrainą. Tačiau jeigu ES tikrai galutinai nutrauks prekybą rusiškais ištekliais jau 2027 m., šios šalies SGD laivai neturės ilgalaikės įtakos galimybėms toliau tiekti dujas į ES.

pav. 2 Šaltinis – Eurostat

Dar daugiau problemų kelia naujai įvedamos ES sankcijos. 2025 m. liepą buvo priimtas jau 18-as ES sankcijų paketas. Tarp pritaikytų priemonių atsirado nauji ribojimai Rusijos šešėliniam naftos prekybos laivynui, pasitelkiamam apeiti sankcijas. Tačiau ES taip pat ėmėsi veiksmų ir dar skaudžiau kirsti naftos prekybai – dar labiau sumažinta rusiškos „Urals“ naftos maksimali kaina, iki 47,6 JAV dolerių už barelį. Taip pat nuo 2026 m. sausio bus draudžiama į ES importuoti naftos produktus, kurie buvo perdirbti trečiosiose šalyse iš rusiškos žaliavinės naftos.

Šie ES sprendimai vis labiau rodo, kad istoriškai bene daugiausiai rusiškų išteklių vartojusi Europa tolsta ir gali tapti visiškai nebepasiekiama rinka. Tad šiuo metu realistiškiausias alternatyvus sprendinys Rusijai, norintišlaikyti savo pajamas ir energetikos sektorių gyvybingą – plėtra į kitas rinkas. Žvelgiant į CREA centro surinktus duomenis, kai kurios šalys, kaip Indija ar Turkija, kaip tik padidino savo prekybą rusiškomis dujomis ar naftos produktais nuo 2022 m. Tačiau Turkijos rinka nėra tokia didelė, o įsigaliojus naujoms ES sankcijoms, nutaikytoms į rusiškos perdirbtos naftos gaminių eksporto mažinimą, gali kristi ir Indijos poreikiai Kremliaus naftai. Tačiau be Indijos ir Turkijos, Kinija taip pat stipriai išaugino savo prekybos apimtis su Rusija nuo į invazijos į Ukrainą 2022 m. Bet ar tai padeda Rusijai?

Kinijos ir Rusijos prekyba šiuo metu ir jos potencialas

Kinijos ir Rusijos energetinių išteklių prekyba pastaraisiais metais augo. Anot CREA centro, vien 2025 m. rugpjūtį Kinija importavo 5,7 mlrd. Eur vertės išteklių iš Rusijos, iš kurių 3,1 mlrd. sudarė žaliavinė nafta. Dujų atveju (žr. pav. 3),Kinija yra pakankamai diversifikavusi savo importą, todėl kyla klausimas, ar ji yra pasiruošusi dėl neaiškios politinės naudos dar labiau auginti priklausomybę nuo vienos šalies. Tikėtina, kad Pekinas žvelgia į energetinės prekybos apimčių didinimą iš ekonominės ir energetinio saugumo perspektyvos – jeigu tai Kinijai bus pigiau ir naudingiau, tuomet dujas ir naftą iš Rusijos pirks intensyviau.

pav. 3 Šaltinis – World intergrated trade solution (WITS) duomenys

Kita vertus, Kinijos energijos vartojimas-, bandant patenkinti kylančius ekonominius poreikius, auga sparčiai. Pekinas daug investuoja į įvairias skirtingas technologijas – atsinaujinančius išteklius, branduolinę energiją, bet taip pat ir gamtinių dujų elektrines. Kinijos pramonės atstovai siūlo iki 2030 m. padidinti gamtinių dujų elektrinių instaliuotą galią šalyje papildomai net 70 GW. Vien tai natūraliai didintų dujų vartojimo poreikį, tad šiai šaliai ateityje gali prireikti daugiau dujų importo šaltinių, kurių vienas – jų kaimynė šiaurėje.

Ar Kinija gali dar labiau suartėti su Rusija energetikos sektoriuje?

Kaip rodo duomenys, Rusija padidino dujų eksporto apimtis į Kiniją, bet tai vis tiek nekompensuoja prarastos gamtinių dujų prekybos su Vakarais. Viena priežasčių kodėl taip yra šiuo metu, yra techninė problema – rusai su kinais neturi išplėtoję tokio pajėgumo dujų mainų infrastruktūros kaip su Europa. Atitinkamai reikalingos naujos, didelės investicijos nutiesti vamzdynus dujų transportavimui į Kiniją iš Rusijos. Po mažu situacija keičiasi, praėjusių metų pabaigoje galutinai baigti „Power of Siberia 1“ vamzdyno tiesimo darbai tarp abiejų šalių Kinijos pusėje. Tai reikšmingas projektas, bet lieka klausimas dėl tolimesnio šalių bendradarbiavimo.

Anksčiau , užsitęsus ginčams dėl naujai vystomų projektų dujų kainų ir pajėgumų, Pekinas nerodė tvirto noro sudaryti daugiau ilgalaikių infrastruktūros vystymo įsipareigojimų su Rusija. Pokytis įvyko per V. Putino ir Xi Jin Pingo susitikimą 2025 m. rugsėjį, kuomet rusų „Gazprom“ ir kinų „CNPC“ pasirašė susitarimą dėl „Power of Siberia 2“ projekto įgyvendinimo. Nutiesus šį dujotiekį, Rusija galėtų papildomai eksportuoti apie 50 mlrd. kubinių metrų dujų per metus į Kiniją. Ateityje, maksimaliai išnaudojus šią naują ir jau esamas dujų jungtis, Rusija dujotiekiais galėtų eksportuoti apie 100 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų per metus – maždaug du trečdalius dujų kiekio, kurį 2021 m. eksportavo į ES.

Vis dėlto abejonių ir toliau kelia tie patys klausimai, kurie kyla jau daugiau nei dešimtmetį svarstant šio dujotiekio statybą – kiek iš tiesų tvirtas įsipareigojimas vystyti infrastruktūrą ir kokia numatoma dujų kaina.. Susitarimas vadinasi „teisiškai įpareigojantis memorandumas“, bet ne įsipareigojimas konkrečioms tiekimo apimtims. Be to, Kinija nėra įsipareigojusi padengti infrastruktūros kaštus, tad kyla klausimas dėl projekto finansavimo, o kainos už kubinį metrą dujų klausimas nukeltas į ateitį. Galiausiai, nėra ir sprendimo dėl projekto statybų pradžios ar pabaigos datos. Net ir pradėjus statyti naująjį dujotiekį, vidutiniuoju laikotarpiu Rusijos gamtinių dujų sektorius neatsigaus iki padėties, kurią užėmė iki 2022 m. Ilguoju laikotarpiu atsigavimui reikėtų dar labiau plėsti dujų eksporto pajėgumus su ne Vakarų šalimis.

Alternatyvi išeitis Kremliui padėti savo energetikos sektoriui galėtų būti toliau plėsti gamtinių dujų prekybą SGD forma ir taip bandyti patekti į Kinijos (arba ir kitų šalių) rinkas. Pavyzdžiui, pastaruoju metu Rusijos bendrovė „Novatek“ bando tęsti investicijas į SGD gamybos projektą Arktyje, nepaisant lėto projekto vystymosi, atidėjimų ir mažo rinkos suinteresuotumo. Potencialiai tai leistų laikinai užkamšyti atsiradusias dujų prekybos skyles ir suformuoti naujas, išteklių mainais grįstas partnerystes su kitomis šalimis.

Tačiau ilgainiui tam taip pat kyla du iššūkiai – pirma, panašiai kaip naftos atveju, dalyvaujant SGD rinkoje tektų konkuruoti globaliai su šalimis, kurios taip pat prekiauja SGD dujomis. Antrasis iššūkis – tai reikalautų papildomų investicijų sukurti didesnius dujų skystinimo pajėgumus Rusijoje, tai gali būti per didelė problema toliau prioretizuojant karo ekonomiką, būnant įklimpus į karą Ukrainoje ir įvairioms sankcijoms apsunkinant išorinio investavimo Rusijoje galimybes. Tad viena vertus, plėtra į SGD Kremliui leistų susimažinti rizikas, kylančias iš priklausomybės nuo prekybos dujomis vamzdynais. Kita vertus, gali kilti klausimas, ar norės Rusija investuoti dar labiau į daugiau konkurentų turinčią SGD dujų rinką, ypač jeigu pavyktų įgyvendinti planuojamas investicijas į dujotiekius su Kinija.

Karo tęsimas Ukrainoje – tolimesnis neapibrėžtumas dėl Rusijos energetikos sektoriaus

Žvelgiant į ateitį, Rusija energetinių išteklių eksporto klausimais yra suvaržyta ir itin priklausoma nuo karo Ukrainoje eigos. Kol galioja sankcijos rusiškai energetikai, tol Vakarų rinkose yra sudėtinga konkuruoti su kitomis, sankcijų nepatiriančiomis, šalimis. Taip pat pastaruoju metu svarstomi itin griežti JAV tarifai už rusiškų išteklių importą dar labiau apsunkintų galimybes realizuoti savo produkciją ir ne Vakarų šalyse. D. Trumpo raginimai Europai visiškai atsisakyti rusiško iškastinio kuro taip pat signalizuoja, kad Vašingtonas nėra nusiteikęs nusileisti Maskvai kovoje dėl energetinių išteklių rinkų, bet tuo pačiu laukia aktyvių veiksmų iš ES.

Neatmestina, kad Rusija turi lūkesčių sudarius sau palankią taiką ar paliaubas su Ukraina grįžti į ankstesnę įprastą prekybą ištekliais su Europa, tačiau tokios galimybės vis labiau tampa ribotos. Visai neseniai ES ir JAV sudarytas susitarimas per artimiausius tris metus importuoti 750 mlrd. JAV dolerių vertės energetinių išteklių iš Jungtinių Valstijų tik dar labiau riboja potencialių naujų (ar senų) žaidėjų atėjimą į Europos energetinę rinką. Ilgainiui ES laikosi siekio kuo daugiau atsisakyti iškastinio kuro vartojimo apskritai.

Dabartiniai Europos sprendimai taip pat yra orientuoti į tolimesį prekybos su Rusija ribojimą. Jau anksčiau minėtas 18-asis sankcijų paketas, jeigu pavyks suvaldyti sankcijų apeidinėjimą, turės rimtą poveikį galimybėms rusiškai naftai pasiekti Europą netiesiogiai, perdirbus ją trečiosiose šalyse, tokiose kaip Indija. Tokios šalys, tikėtina, ras kitas rinkas, kur galėtų parduoti bent dalį perdirbtos rusiškos naftos, tačiau atėjimas į naujas rinkas užtruks.

Sankcijos taip pat kelia paklausos trūkumą rusiškiems energetiniams ištekliams. Rusija gali rasti alternatyvių pirkėjų, bet natūraliai praradus galimybę tiekti dujas ar naftą į Vakarus, patekti į naujas rinkas įmanoma tik pasiūlius savo produkciją už žemesnę nei rinkos kaina. Todėl pajamos, kurias Kremlius gauna už tą patį kiekį žaliavų, yra žemesnės nei jos turėtų būti. Pavyzdžiui, kaip jau 2023 m. pastebėjo Sergey Vakulenko, Rusija gamtines dujas Kinijai tiekia už žemesnę kainą nei kiti tiekėjai. Tokia situacija atsiranda būtent todėl, nes Kinija sudaro monopsonijos santykį su Rusija – kai vienas vartotojas gali nustatyti išteklių kainą, nes turi platų tiekėjų pasirinkimo spektrą, o tiekėjas (Rusija) yra ribotas savo pasirinkimais.

Kas laukia Rusijos energetikos sektoriaus ir ką toliau gali daryti Vakarai?

Trumpuoju laikotarpiu, Kinijos, Indijos ir Turkijos rinkos suteikė galimybę Maskvai sumažinti savo pajamų praradimus dėl įvestų sankcijų energetikos sektoriuje. Labiausiai dėl jų nukentėjo Rusijos gamtinių dujų sektorius, kuriame galimybės greitai pakeisti prekybos kelius yra mažesnės, lyginant su naftos sektoriumi. Tuo tarpu Rusijos naftos sektorius nukentėjo kiek mažiau, pagrinde per prarastą pajamų potencialą dėl kainų ribojimo. Tai lėmė platesnės galimybės apeiti sankcijas ir pakeisti naftos eksporto kryptis.

Tačiau akivaizdu, kad Kremlius iš šios, dėl jo agresijos susidariusios, padėties išeina patyręs daug žalos ir prarastų galimybių – nutrauktos pagrindinės energetinės sąsajos su Europa bei pasikeitė prekybiniai santykiai į tokius, kuriuose Rusija yra tik vienas iš daugelio galimų prekybos partnerių. Atitinkamai rusiškų išteklių atsisakymas Vakaruose lieka smūgiu Kremliaus energetinei viršenybei, o jo anksčiau turėtą padėtį pilnai pakeisti Kinijos ar kitomis rinkomis nepavyks.

Ateityje, sankcijų dėmesys galėtų būti nutaikytas ir į Rusijos vidaus rinką, atsisakant rusiškų energetinių išteklių jau paverstų į eksportuojamas prekes. Pavyzdžiui, ES šiuo metu nedraudžia trąšų importo iš Rusijos, visoje ES rusiškos trąšos sudaro 30% jų importo (lyginant su 17% 2022 m.). Trąšų gamyboje naudojami dideli kiekiai gamtinių dujų, todėl sankcijos arba tarifai rusiškoms trąšoms leistų paveikti ir energetinių išteklių vartojimą pačioje Rusijoje. Taip mažėtų paklausa gamybai ir atitinkamai – dujų vartojimui.

ES ir kitoms Vakarų šalims būtina toliau palaikyti sankcijas Rusijos energetikai, o visų pirma – kuo skubiau atsisakyti likusio rusiško iškastinio kuro. Nors rusiškų energetinių išteklių importas ES yra ženkliai sumažėjęs, paskutiniai dujų ir naftos importo keliai vis dar generuoja pajamas Kremliui. Jų užkardymas rimtos įtakos energetinių išteklių kainoms Europoje jau neturės, kadangi per tą laiką buvo išplėtoti pakankami alternatyvūs importo šaltiniai. Tuo tarpu Maskvai sankcijos ir rusiškų dujų bei naftos atsisakymas dar labiau apsunkintų paieškas kur toliau realizuoti savo energetinės žaliavas, gauti už jas pajamas ir taip finansuoti savo vykdomą agresiją Ukrainoje.