Tarp Irano karo ir Ukrainos dronų: kaip Rusiją veikia naftos sektoriaus smūgiai

Naujos ukrainiečių galimybės kare

Karo eigoje Ukrainai teko patirti aibę išpuolių prieš savo infrastruktūrą. Pagal naujausią Pasaulio banko vertinimą, 2022-2025 m. Rusijos pajėgos sunaikino 22 mlrd. EUR vertės Ukrainos energetinės infrastruktūros. Ją atkurti kainuotų bent 80 mlrd. EUR.

Pirmuosius kelis karo metus ukrainiečių galimybės atsakyti tuo pačiu ir vykdyti didesnius išpuolius prieš taikinius Rusijoje buvo ribotos. Jei ir buvo puolama energetinė infrastruktūra, tai dažniau lokali, netoli sienos arba fronto esančios kuro bazės. Naikinti taikinius Rusijos gilumoje buvo sudėtinga. Viena vertus, trūko priemonių, kita vertus – net ir turimos priemonės (pavyzdžiui, ilgesnio nuotolio raketos, gautos kaip parama iš Vakarų šalių) neretai būdavo draudžiamos naudoti taikiniams pačios Rusijos teritorijoje.

Didžiausias pokytis ukrainiečių smūgių prieš objektus Rusijoje intensyvumui įvyko per pastaruosius porą metų, kuomet Ukraina aktyviai finansuoja savo karinės pramonės plėtrą. Tai svarbu tam, kad būtų didinama ginkluotės ir amunicijos tiekimo apimtis savo daliniams, bet tuo pačiu – mažinama priklausomybė nuo tiesioginio Vakarų ginkluotės tiekimo.

Ukrainiečiai sėkmingai išvystė tiek raketų, tiek ilgojo nuotolio dronų pajėgumus. Rusai puldami Ukrainos miestus taip pat dažnai pasitelkia didelį kiekį pigių dronų, tokių kaip iranietiški „Shahed “ (Rusijoje gaminami kaip „Geran-2“). Galima teigti, kad Ukraina šią taktiką ilgainiui pritaikė ir pati, didesnė problema buvo sukurti pakankamas tokio tipo dronų gamybos apimtis.

Tačiau Ukrainai pavyko – šalies kariuomenė šiuo metu naudoja vietinės gamybos „An-196 Liutyi“, „UJ-26 Bober“ ir „Fire Point FP-1“ dronus, kurie gali nuskristi 1000 km atstumą ir daugiau. Taip pat išvystyta ir vietoje gaminamų raketų pramonė, pavyzdžiui „FP-5 Flamingo“ raketos, galinčios pataikyti į taikinius net už 3000 km. Šie dronai ir raketos naudingi, kadangi gali būti pagaminti sąlyginai pigiai, o tai reiškia, kad gali būti naudojami dideli jų kiekiai vienu metu.

Tai sukelia Rusijai tokią pačią problemą, kokią ši kėlė Ukrainai – sudėtinga numušti visus oro taikinius ir tai brangiai kainuoja. Tačiau kai kuriems objektams, kaip daug sprogių ir degių medžiagų turinčioms kuro saugykloms ir įvairios gamykloms, užtenka, kad pataikytų vos vienas dronas ar raketa rimtai žalai padaryti.

Vis tik Rusija yra didelė, o joje esantys kritiniai energetiniai objektai yra geografiškai išsisklaidę, todėl dar 2024 m. vykę ukrainiečių puolimai neturėjo tokio didelio poveikio Rusijos energetikai. Nors ir pavykdavo atjungti ar stipriai sumažinti naftos perdirbimo gamyklų gamybos apimtis, jų pasklidimas ir gausus skaičius Rusijoje galėjo leisti padidinti kitų veikiančių gamyklų darbo apimtis ir taip nesukelti tiekimo sutrikimų. Prireikė didinti išpuolių mastą rimtesniam efektui sukelti.

Koks puolimų poveikis ir kaip jį Rusija bando sušvelninti?

2026 metais ukrainiečių puolimams suintensyvėjus ir Rusijai praradus nemažą dalį savo naftos perdirbimo pajėgumų, karo efektą pradėjo jausti ir gyventojai. Kai kuriose vietose kilo kuro stygius, atsirado ribojimai, kiek vienas asmuo gali įsigyti kuro, dėl to pradėjo formuotis eilės į degalines. Benzino kainos rugpjūtį Rusijoje yra pakilusios apie 17 proc., lyginant su situacija prieš metus. Tad greta kuro stygiaus, gyventojai patiria ir kainų kilimą, nors ir palyginti nuosaikų.

Kainų kilimo slopinimą lemia keletas Rusijos valdžios taikomų priemonių. Viena jų yra kuro kainų dempingavimas iš valstybės biudžeto. Kai naftos kainos yra aukštos, Kremlius  biudžeto lėšomis kompensuoja  kuro tiekėjams nuostolius, kuriuos jie patiria parduodant  kurą vidaus rinkoje pigiau nei užsienyje. Kartu Rusija ėmėsi veiksmų drausti benzino eksportą ir pirmą kartą šią vasarą taip pat uždraudė ir dyzelio eksportą.

Dalimi šių veiksmų Rusija bando sukurti dirbtinį pasiūlos perteklių šalies viduje – negalint eksportuoti perdirbtų produktų, bendrovėms nelieka kitos išeities kaip parduoti vidaus rinkoje. Toks žemų kainų išlaikymas pasiūlos didinimo, dempingavimo ir įvairių prekybos ribojimų priemonėmis Rusijai kainuoja nemažai biudžeto išlaidų, kurios kitu atveju galėtų būti nukreiptos į tolimesnį karinės agresijos finansavimą.

pav. 2 Rusijos žaliavinės naftos gamybos ir jos vartojimo naftos perdirbimo gamyklose kiekiai, mln. barelių per dieną. Sudaryta autoriaus pagal OPEC (2023-2026 II ketv.), UNN (2026 m. birželio), Investing (2026 m. liepos gamyba) ir The Moscow times / Bloomberg (2026 liepos varojimas) šaltinius

Daugiausiai problemų šiuo metu kyla būtent dėl prarastų naftos perdirbimo pajėgumų. Perdirbimo gamyklos leido aprūpinti šalį pagrindiniais verslo ir gyventojų naudojamais naftos produktais – dyzelinu ir benzinu. Dalis produktų buvo eksportuojama ir į kitas šalis, generuojant papildomas pajamas. Šiuo metu, dėl didelio skaičiaus neveikiančių perdirbimo gamyklų ir dėl anksčiau minėtų eksporto ribojamų, Rusijos naftos verslas realiai gali eksportuoti tik žaliavinę naftą.

Žaliavinė nafta, vėliau perdirbama kitose šalyse, gali būti importuojama atgal į Rusiją dyzelino ar benzino forma. Būtent todėl pasirodė pranešimai, rodantys, kad Rusija pradėjo importuoti perdirbtus naftos produktus iš kitų šalių, tokių kaip Indija ir Baltarusija, taip pat tariasi su Kazachstanu dėl galimybės perdirbti šioje šalyje rusišką naftą ir vėliau pagamintus produktus importuoti atgal.

Ko siekia Ukraina ir kaip padėtį veikia karas Irane

Ukrainos karinės pajėgos neleidžia Rusijai atsikvėpti. Pastaruoju metu fiksuota vis daugiau puolimų, kurie yra nutaikyti prieš Rusijos jūrų uostų infrastruktūrą ar net prekybinius laivus. Pagal pačių ukrainiečių pranešimus, 2026 m. liepos mėnesį Juodojoje ir Azovo jūrose buvo užpulta ar taikytasi į daugiau nei 170 rusiškų tanklaivių ir kitų prekybinių laivų. Ukrainos karinės pajėgos dažnai taikosi į būtent „šešėlinio“ laivyno laivus, kaip apeinančius Rusijai taikomas sankcijas. Kyjivas taip siekia pažaboti Maskvos galimybes eksportuoti žaliavinę naftą – tradiciškai daugiausiai pajamų generuojančią Rusijos mineralinio produkto eksporto kategoriją.

Jei pavyktų reikšmingai paveikti naftos eksportą – būtų pakirstas vienas esminių Kremliaus biudžeto pajamų šaltinių. Kita vertus, puolimai riboja ir galimybes importuoti naftos produktus, kurie galėtų padėti stabilizuoti padėtį šalyje. Taip siekiama paveikti Rusijos visuomenę – priversti pajusti karą gyventojus, kurie Kremliaus pastangomis siekiant išlaikyti stabilumą šalyje galėjo mažai jausti tiesioginį poveikį kasdienybėje.

Vis tik eksporto kanalų nutraukimas yra svarbus taktinis veiksmas toliau tęsiantis karo veiksmams Irane ir Persijos įlankoje. Nors jau keletą kartų skelbta apie įvairius taikos susitarimus, pasaulinei naftos prekybai svarbus Hormūzo sąsiauris lieka arba uždarytas, arba galintis veikti ribota apimtimi. Dėl šios priežasties nuo JAV ir Izraelio intervencijos Irane pradžios, Brent crude naftos kaina buvo pakilusi nuo 70 USD už barelį vasario mėnesį iki net 118 USD už barelį balandžio mėnesį ir šiuo metu laikosi aukštesniame lygyje toliau esant neapibrėžtumui dėl paliaubų Persijos įlankoje galimybės.

Tokia situacija palanki terpė Kremliui. Tarptautinio finansų instituto vertinimu, 2025 m., tam, kad Rusija subalansuotų savo biudžetą iš naftos pajamų ir neturėtų deficito, reikėjo, kad naftos kaina būtų bent 77 USD už barelį. Sankcijos ir prekybos ribojimai nuo karo pradžios trukdė Rusijai parduoti naftą už rinkos kainą. Tad Irano karas galėjo sudaryti sąlygas eksportuoti daugiau rusiškos naftos, o gal net motyvuoti kai kurias šalis priimti švelnesnę poziciją sankcijų palaikymo atžvilgiu.

Ukrainiečių dronų ir raketų kampanija prieš Rusijos energetinius objektus trikdo galimybes pasinaudoti situacija. Didžiausią poveikį tam turi išpuoliai prieš naftos eksporto infrastruktūrą. Perdirbimo gamyklų naikinimas sudaro didelę ilgalaikę žalą ir didina spaudimą bei suirutę šalies viduje. Tačiau kartu naikinant eksporto (ir importo) infrastruktūrą ilgainiui kenčia Kremliaus galimybės toliau uždirbti pajamas iš bene pelningiausios Rusijai veiklos – prekybos žaliavomis.

Ką tai reiškia Rusijos ekonomikai jau dabar

Nors ukrainiečių puolimai padarė daug žalos Rusijos naftos pramonei ir padariniai jau juntami dabar, Rusija vis tiek turi nemažai strateginių rezervų ir išplėtotą infrastruktūrą. Be to, tokie objektai net ir po itin įspūdingų sprogimų nepraranda visų savo įrenginių veikimo. Dalis sunaikintos infrastruktūros Rusijoje bus atkurta ir kai kurios, mažiau paveiktos, labai greitai – 2024 m. po išpuolių buvo greitai suremontuotos apgadintos perdirbimo gamyklos, tokios kaip Riazanėje. Todėl negalima tikėtis, jog Kremlius taps visiškai atjungtas nuo globalios prekybos nafta, nepaisant intensyvaus puolimų masto.

„Reuters“ pranešė, kad 2026 m. liepos mėnesio Rusijos biudžeto pajamos už naftą ir dujas turėtų kilti 60 proc., lyginant su pajamomis prieš metus. Tuo tarpu „Bruegel“ analitinio centro eksperto Marek Dabrowski vertinimu, 2026 m. I pusmetį Rusijos pajamos iš naftos ir dujų eksporto buvo apie 3,7 trln. rublių (40 mlrd. EUR), t. y. 1 trln. rublių (10 mlrd. EUR) mažesnės nei 2025 m. I pusmetį (4,7 trln. rublių arba 50 mlrd. EUR). Duomenys rodo, kad didesnis pajamų kilimas matomas nuo kovo mėn., nors ir stabilizavęsis vėlesniais mėnesiais. Vis tik svarbu įvertinti tai, kad šios pajamos, tikėtina, būtų augusios labiau be infrastruktūros naikinimo. Taip pat dėl perdirbimo pajėgumų praradimų dalis naftos vėliau importuojama atgal į Rusiją brangesne perdirbtų produktų forma. Todėl pranešimai apie didesnes pajamas iš prekybos nafta nebūtinai atspindi sudėtingą ekonominę situaciją, kuri kyla dėl Rusijos patiriamų nuostolių. Tai iliustruoja pats Rusijos centrinis bankas, kuris 2026 m. liepos mėnesį sumažino metų BVP augimo prognozę iki 0.

Taip pat, lygiai taip pat kaip ukrainiečiai ieško išeičių ir diegia naujus sprendinius apsaugoti savo kritinę infrastruktūrą, panašu keliu neabejotinai turės žengti ir Kremlius. Dalis naftos infrastruktūros jau yra dengiama apsauginėmis priemonėmis, pavyzdžiui tinklais nuo dronų. Tačiau, kaip rodo ir pastaraisiais mėnesiais padaryta žala – tai nėra pakankamos priemonės. Nebent būtų pasiektos paliaubos, abejotina, kad Ukraina nustotų naudoti naujai sukurtus ir išplėtotus dronų bei raketų pajėgumus. Tai reikš, kad Rusija privalės investuoti į savo energetinės sistemos saugumą, į naujas oro gynybos priemones tam, kad užtikrintų įprastą ekonomikos veikimą.

Taigi, ukrainiečių pradėti puolimai pasiekia svarbių strateginių laimėjimų: Rusijai tenka imtis priemonių papildomai valdyti kainų kilimą šalies viduje, kyla sunkumų išnaudoti visą Irano krizės potencialą eksporto pajamoms, naikinama brangi kritinė infrastruktūra. Taip pat tai kelia įtampą visuomenėje primenant, kad karas vyksta šalia Rusijos sienų ir net pačios šalies viduje.

Kyla klausimas, ar ukrainiečiai didinti šių puolimų intensyvumą nusprendė pastaraisiais mėnesiais reaguodami į globalų poveikį energetikai dėl karo Irane. Vis tik šio konflikto padidintos naftos kainos galėjo leisti Kremliui pasinaudoti puikia galimybe kompensuoti savo dėl karo veiksmų ir sankcijų patiriamus nuostolius.

Nors Rusija galėjo padidinti savo naftos eksporto apimtis, Ukrainos veiksmai sumažino galimybes naudotis situacija. Maskva buvo priversta pati leisti pinigus naftos produktų importui, kai juos galėjo skirti karo finansavimui. Taip pat šiemet sustabdytas šalies ekonomikos augimas ir Rusijai kilo poreikis spręsti naują dilemą – kaip apsaugoti savo infrastruktūrą nuo vis dažnesnių oro atakų. Taigi, ukrainiečių dronų kampanija sukėlė ne tik trumpalaikių nuostolių dėl kuro tiekimo sutrikimų, bet ir ilgalaikių infrastruktūros atstatymo ir saugojimo kaštų, taip pat priartino karo realybę arčiau daugelio šalies gyventojų kasdienybės.