Tarp atgrasymo ir įsitraukimo: Filipinai besikeičiančiose Taivano sąsiaurio ir Pietų Kinijos jūros saugumo erdvėse

Visgi vien geografinė Filipinų padėtis nepaaiškina, kodėl Taivano sąsiaurio ir Pietų Kinijos jūros saugumo iššūkiai šiandien vis labiau siejasi. Pietų Kinijos jūroje stiprėja Kinijos spaudimas Manilai, o Taivano kryptimi Luzono sąsiauris ir šiauriniai Filipinai įgyja vis didesnę reikšmę tiek Kinijos, tiek JAV ir jų partnerių kariniam planavimui. Kartu keičiasi ir pačių Filipinų gynybos prioritetai bei planavimo logika: po ilgai dominavusios orientacijos į vidaus saugumo operacijas Manila vis daugiau dėmesio skiria išorinei ir salyninei gynybai bei gilina karinį bendradarbiavimą su JAV ir kitais partneriais, ypač Japonija. Vis labiau ryškėjanti konfrontacija su Kinija abiejose saugumo erdvėse skatina Manilą vis glaudžiau bendradarbiauti su partneriais, tačiau jų vaidmuo Filipinų gynybos planavime išlieka ne iki galo apibrėžtas, o pati Manila išlaiko politinį atsargumą ir dviprasmybę dėl savo vaidmens didesnės regioninės krizės metu.

Dvi saugumo erdvės

Šaltinis: sugeneruota DI pagalba

Filipinų saugumo padėtį vis labiau formuoja dvi skirtingo pobūdžio saugumo erdvės: Pietų Kinijos jūroje šalis jau ilgą laiką yra tiesioginė besitęsiančios konfrontacijos su Kinija dalyvė, o galimo konflikto Taivano sąsiauryje atveju geografinė padėtis praktiškai neleistų jai likti visiškai nuošalyje. Šiaurėje tarp Luzono ir Taivano driekiasi strategiškai svarbus Luzono sąsiauris, jungiantis Pietų Kinijos jūrą su Filipinų jūra, o per ją – su platesne Vakarų Ramiojo vandenyno erdve. Šiaurinėje sąsiaurio dalyje esantis Baši (Bashi) kanalas yra strategiškai svarbus tiek tarptautinei laivybai, tiek karinių pajėgų judėjimui: tai yra vienas pagrindinių koridorių per pirmąją salų grandinę[1], kuriuo Kinijos jūrų ir oro pajėgos reguliariai patenka į Vakarų Ramiojo vandenyno erdvę. Galimo Taivano konflikto metu ypatingą reikšmę įgytų sąsiaurio šiaurėje išsidėsčiusios Bataneso (Batanes) salos, esančios vos apie 160 km į pietus nuo Taivano – gerokai arčiau nei iki Manilos. Jų geografinė padėtis suteikia palankias sąlygas jūrų ir oro erdvei Luzono sąsiauryje stebėti bei pajėgų veikimui šiaurinėje Filipinų dalyje remti. Atitinkamai, galimos Taivano krizės metu šiauriniai Filipinai įgytų gerokai didesnę operacinę reikšmę platesniam regioniniam kariniam planavimui.

Pietų Kinijos jūroje, o konkrečiai jos dalyje, kurią Filipinai oficialiai vadina Vakarų Filipinų jūra, situacija iš esmės kitokia: čia jau ilgus metus tęsiasi Filipinų ir Kinijos konfrontacija dėl ginčijamų teritorijų, jūrinių teisių ir prieigos prie išteklių. Vienu svarbiausių šios konfrontacijos židinių išlieka Skarboro sekluma (Scarborough, Filipinuose – Bajo de Masinloc), kurios prieigose reguliariai veikia abiejų šalių laivai, tačiau Kinija čia išlaiko gerokai didesnį ir nuolatinį pakrančių apsaugos pajėgų buvimą. Nors 2016 m. tarptautinis arbitražo tribunolas nesprendė suvereniteto į pačią seklumą klausimo, jis nustatė, kad Skarboro sekluma yra tradicinė įvairių valstybių žvejų žvejybos vieta ir pripažino, kad Kinija neteisėtai trukdė filipiniečių žvejams naudotis šiomis teisėmis. Vis dėlto Kinija arbitražo sprendimo nepripažįsta, o dėl vis agresyvesnių Pekino veiksmų įtampa pastaraisiais metais pastebimai auga.

Kintantys Kinijos spaudimo modeliai

Pekino spaudimas abiejose saugumo erdvėse remiasi skirtingais veikimo modeliais. Kinijos veiksmai aplink Taivaną ne tik intensyvėja, bet ir įgauna vis aiškesnę operacinę logiką. Pastarųjų metų plataus masto Kinijos Liaudies išlaisvinimo armijos (People‘s Liberation Army, PLA) pratybose ryškesni tampa salos izoliavimo ir išorinės intervencijos apsunkinimo elementai. 2024–2025 m. Kinijos Rytų operacijų teatro vadovybės (PLA Eastern Theater Command) pratybose kartojosi svarbiausių uostų ir teritorijų blokavimo, jungtinio operacinio pranašumo įgijimo ir smūgių jūrų bei sausumos taikiniams scenarijai, o pajėgų veikla apėmė ir erdvę į rytus nuo Taivano. „Justice Mission 2025“ pratybose tarp pagrindinių užduočių buvo įvardytas visapusiškas atgrasymas už salų grandinės ribų, o Kinijos gynybos ministerija pačias pratybas tiesiogiai siejo ir su išorės jėgų kišimosi atgrasymu. 2026 m. PLA ir toliau reguliariai rengė jungtinius kovinės parengties patruliavimus aplink Taivaną, palaikydama aukštą oro ir jūrų pajėgų aktyvumo lygį.

Kinijos veikimas aplink Taivaną neapsiriboja PLA veikla. Jį vis labiau papildo Kinijos pakrančių apsaugos (Chinese Coast Guard, CCG) veiksmai, suteikiantys spaudimui teisėsaugos dimensiją. 2025 m. balandžio mėn. pratybose CCG laivai aplink Taivaną treniravosi atlikti laivų patikrinimo, sulaikymo ir perėmimo operacijas, o 2026 m. panašios kontrolės ir teisėsaugos funkcijos pradėtos vykdyti ir už plataus masto karinių pratybų ribų. Nuo birželio CCG į rytus nuo Taivano vykdė patruliavimo ir patikros veiksmus, o liepą pati tarnyba šią veiklą įvardijo kaip „nuolatinius teisėsaugos patruliavimus“. Filipinų kontekste ypač svarbu tai, kad pati CCG šiuos pradėtus patruliavimus tiesiogiai susiejo su Japonijos ir Filipinų paskelbtomis jūrų delimitacijos konsultacijomis į rytus nuo Taivano.

Pietų Kinijos jūroje Pekino spaudimo modelis skiriasi: čia pagrindinį vaidmenį atlieka Kinijos pakrančių apsauga, remiama jūrų milicijai priskiriamų laivų, o 2026 m. prie veiklos vis aktyviau prisidėjo ir PLA. AMTI AIS duomenimis, per pirmąjį 2026 m. pusmetį CCG veiklos prie Skarboro seklumos apimtis sudarė 933 laivų patruliavimo dienas (angl. ship-days) – beveik tiek pat, kiek per visus 2025 m. Nuolatinį buvimą lydi ir tiesioginiai Filipinų laivų veiklos ribojimo veiksmai, pavyzdžiui, 2026 m. liepą CCG dvi dienas iš eilės panaudojo vandens patrankas prieš Filipinų žuvininkystės tarnybos laivus. Be to, fizinį buvimą Pekinas bando stiprinti ne tik pilkosios zonos, bet bei administracinėmis priemonėmis, kuriomis siekiama formalizuoti savo teritorines pretenzijas: 2024 m. Kinija paskelbė Skarboro seklumos teritorinės jūros bazines linijas, o 2025 m. joje įsteigė nacionalinį gamtinį rezervatą, administruojamą pagal Kinijos vidaus teisę.

Nors šiose saugumo erdvėse Pekinas siekia skirtingų tikslų ir taiko nevienodus spaudimo modelius, pastarųjų metų tendencijos rodo, kad operacinė skirtis ima mažėti. Prie šio proceso prisideda platesnė Kinijos pajėgų veikimo geografija, Filipinų gynybos transformacija ir didėjantis JAV bei kitų partnerių karinis aktyvumas šiauriniame Filipinų salyne. Kinijos pusėje ryškėjančią sąsają rodo tai, kad Pietų operacijų teatro vadovybės (PLA Southern Theater Command) veikla plečiasi. Nors prie Skarboro seklumos pagrindinį vaidmenį išlaiko Kinijos pakrančių apsauga, 2026 m. Pietų operacijų teatro vadovybės jūrų ir oro pajėgos taip pat vykdėkovinės parengties patruliavimus aplink seklumą. Tai rodo didėjantį PLA karinį komponentą erdvėje, kurioje iki šiol pagrindinį vaidmenį atlieka pakrančių apsauga ir aktyviai naudojamos pilkosios zonos spaudimo priemonės. Visgi platesnė sąsaja su Taivano kryptimi išryškėja vertinant pačios Pietų teatro vadovybės funkcijas ir veikimo geografiją, kuri, rodos, ima neapsiriboti vien Pietų Kinijos jūra. JAV Gynybos departamento vertinimu, Pietų teatro vadovybė tampa atsakinga ne tik už operacijas Pietų Kinijos jūroje, bet, galimo Taivano konflikto atveju, ji taip pat remtų Rytų teatro vadovybės veiksmus. 2026 m. balandį būtent Pietų operacijų teatro vadovybė surengė pratybas į rytus nuo Luzono, o Kinijos karinė žiniasklaida jas pateikė kaip platesnio perėjimo prie reguliaraus ir labiau integruoto karinių pajėgų naudojimo pavyzdį. Tai dar nereiškia, kad abi saugumo erdvės jau tapo vienu operaciniu teatru. Vis dėlto didesnės regioninės krizės metu Luzono sąsiauris ir šiauriniai Filipinai galėtų tapti svarbūs abiejų krypčių kariniam planavimui – tiek Kinijos veiksmams tarp Pietų Kinijos jūros ir Vakarų Ramiojo vandenyno, tiek JAV ir partnerių pajėgų veikimui Taivano kryptimi.

Filipinų gynybos transformacija

Į kintančią saugumo aplinką Manila reaguoja persiorientuodama nuo iki tol vyravusios vidaus saugumo ir stabilumo užtikrinimo krypties prie išorinės ir ypač salyninės gynybos principų. Nuo XX a. pab. Filipinų ginkluotųjų pajėgų veikla buvo orientuota į vidaus problemas, ypač kovą su sukilėlių grupuotėmis: sausumos pajėgoms teko pagrindinis vaidmuo, o jūrų ir oro pajėgos daugiausia teikė paramą operacijoms, užtikrindamos mobilumą ir logistiką. Nors dėmesys išorinės gynybos pajėgumų stiprinimui egzistavo ir anksčiau, visgi aštrėjanti konfrontacija su Kinija Pietų Kinijos jūroje bei įtampa Taivano sąsiauryje šiam persiorientavimui suteikė dar didesnį postūmį ir politinį svorį. 2024 m. paskelbta Visapusiškos salynų gynybos koncepcija (Comprehensive Archipelagic Defense Concept, CADC) išorinės gynybos stiprinimą perkėlė į aukšto lygio Filipinų gynybos planavimą. IISS vertinimu, tai pirmasis aukšto lygio Filipinų gynybos planas, kuriame salyninė gynyba aiškiai naudojama kaip bendras organizuojantis principas.

CADC turi ir konkretų operacinį turinį. Viešai prieinami koncepcijos elementai rodo, kad joje akcentuojama gynyba prie strategiškai svarbių jūrinių prieigų toliau nuo pagrindinių salų (defending forward), labiau išsklaidytas pajėgumų dislokavimas, pakrančių gynybos, oro gynybos ir raketinių sistemų pajėgumai bei Filipinų geografijos kaip karinio pranašumo panaudojimas. Svarbi šios logikos dalis yra ir glaudus bendradarbiavimas su užsienio partneriais bei jų karinė prieiga. CADC suteikia platesnį strateginį kontekstą ir svarbą priemonėms, pradėtoms plėtoti dar iki jo paskelbimo, pirmiausia JAV karinei prieigai pagal Išplėstinio bendradarbiavimo gynybos srityje susitarimą (Enhanced Defense Cooperation Agreement, EDCA). EDCA suteikia JAV pajėgoms rotacinę prieigą prie sutartų Filipinų karinių objektų, leidžia juose gerinti infrastruktūrą, vykdyti bendrą veiklą ir iš anksto laikyti įrangą bei atsargas, tačiau nenumato nuolatinių JAV karinių bazių. 2023 m. prie penkių ankstesnių EDCA bazių buvo pridėtos dar keturios: trys Kagajano (Cagayan) ir Izabelos (Isabela) provincijose šiauriniame Luzone ir viena Balabako (Balabac) saloje Palavane (Palawan). Taip JAV prieigos tinklas buvo išplėstas į dvi Filipinų gynybai strategiškai svarbias kryptis, kurios apjungia abi saugumo erdves – šiaurinį Luzoną prie Luzono sąsiaurio ir Palavaną Pietų Kinijos jūros kryptimi.

Pastarųjų metų reguliarios JAV ir Filipinų „Balikatan“ pratybos taip pat rodo augančią šiaurinių Filipinų operacinę reikšmę. 2025 m. JAV jūrų pėstininkai Bataneso salose pirmą kartą Filipinuose dislokavo mobiliąją NMESIS priešlaivinę raketų sistemą, o 2026 m. ją ten dislokavo pakartotinai per strategiškai svarbių jūrinių pozicijų gynybos pratybas. Platesniu mastu šios treniruotės apima pajėgų judėjimą, logistiką ir strategiškai svarbių salų bei jūrinių prieigų gynybą skirtingose Filipinų salyno dalyse.

Filipinų gynybos transformacijoje keičiasi ir Japonijos vaidmuo: ankstesnį Filipinų gynybos pajėgumų stiprinimą vis labiau papildo gilesnis praktinis karinis bendradarbiavimas ir nauji instituciniai jo pagrindai. 2025 m. rugsėjį įsigaliojęs Japonijos ir Filipinų abipusės prieigos susitarimas (Reciprocal Access Agreement, RAA) sukūrė teisinį pagrindą lengviau dislokuoti abiejų šalių pajėgas viena kitos teritorijoje bendroms pratyboms ir kitai sutartai veiklai. 2026 m. „Balikatan“ metu Japonijos savigynos pajėgos šiaurinėje Ilokos Norteso (Ilocos Norte) provincijoje pirmą kartą Filipinuose surengė „Type 88“ priešlaivinės raketos kovinio šaudymo pratybas. Logistinį bendradarbiavimą dar labiau sustiprins 2026 m. sausį pasirašytas abipusio aprūpinimo ir paslaugų teikimo susitarimas (Acquisition and Cross-Servicing Agreement, ACSA), įsigaliosiantis rugpjūčio 22 d.

Vis dėlto augantis praktinis ir institucinis bendradarbiavimas savaime nereiškia, kad partnerių vaidmuo galimo konflikto metu jau yra aiškiai apibrėžtas Filipinų gynybos planavime. 2025 m. IISS vertinimu, CADC dar nėra iki galo paversta praktine karine strategija, o Manilai trūksta aiškios pozicijos, kaip į salyno gynybos planavimą būtų integruojamos užsienio karinės partnerystės – įskaitant partnerių prieigą prie bazių, ginkluotės dislokavimą ir jau regione esančias jų pajėgas.

Politinės ir praktinės ribos

Stiprėjant Filipinų gynybos pajėgumams ir kariniam bendradarbiavimui su partneriais, išlieka esminis politinis klausimas – kokį vaidmenį šalis pasirinktų didesnės regioninės krizės, ypač Taivano konflikto, atveju. Visgi čia išlaikomas atsargumas: Manila nuosekliai laikosi „vienos Kinijos“ politikos ir viešai pabrėžia nenorinti kištis į Taivano klausimą ar tapti konflikto dalimi. 2026 m. gegužę prezidentas Ferdinandas Marcosas jaunesnysis dar kartą pabrėžė, kad Filipinai nenori įsitraukti į konfliktą dėl Taivano, tačiau kartu pripažino, kad dėl geografinio artumo šalis neturėtų galimybės visiškai likti jo nuošalyje – bent jau šiauriniai Filipinai taptų krizės dalimi arba tiesiogiai pajustų jos poveikį. Papildomą tiesioginį Manilos interesą potencialaus konflikto kontekste kuria ir beveik 200 tūkst. Taivane gyvenančių bei dirbančių filipiniečių. Todėl pagrindinis neapibrėžtumas yra ne tai, ar Filipinai „gintų Taivaną“, bet kokią prieigą ir paramą jie suteiktų JAV bei kokių veiksmų imtųsi patys, jei saugumo situacija imtų tiesiogiai veikti Filipinus.

Šis politinis neapibrėžtumas ypač svarbus vertinant EDCA. Į susitarimą įtrauktos bazės išlieka Filipinų kariniais objektais ir nėra nuolatinės JAV bazės. EDCA savaime nenustato, kaip šios bazės būtų naudojamos konkrečios krizės metu, todėl jų panaudojimas išlieka ir politinio sprendimo klausimas. 2026 m. rugpjūčio 14 d. Marcosas šią politinę ribą aiškiau nubrėžė pareikšdamas, kad galimo konflikto dėl Taivano atveju Filipinai neleis iš savo teritorijos vykdyti išpuolių prieš kitas valstybes ir nesieks tapti kariaujančia konflikto šalimi. Tačiau ši pozicija yra labiau politinė nuostata, o ne aiškus pačiame EDCA įtvirtintas draudimas, ir savaime neatsako į klausimą, kokia kitokia JAV prieiga ar parama būtų galima krizės metu. Be to, 2026 m. balandį Filipinų gynybos sekretorius Gilberto Teodoro pripažino, kad faktinis JAV naudojimasis EDCA bazėmis tebėra ribotas dėl neišspręstų žemės naudojimo ir nuosavybės klausimų bei lėtai įgyvendinamų infrastruktūros projektų, o kai kuriuose objektuose trūksta ir bazinės Filipinų karinės infrastruktūros. Todėl geografiškai svarbių EDCA bazių tinklas ir formalus JAV prieigos mechanizmas savaime dar neužtikrina operacinio pasirengimo jų panaudojimui krizės metu.

Šiame kontekste taip pat išryškėja atgrasymo ir eskalacijos dilema. Stiprėjantis Filipinų ir jų partnerių karinis bendradarbiavimas didina atgrasymo potencialą, tačiau kartu Filipinai Pekino strateginiuose paskaičiavimuose tampa vis svarbesniu kintamuoju ne tik Pietų Kinijos jūros, bet ir Taivano saugumo erdvėje. Pekinas JAV raketinių sistemų dislokavimą ir platesnį sąjungininkų karinį aktyvumą Filipinuose nuosekliai sieja su regioninės įtampos ir karinės konfrontacijos didėjimu. Komentuodama 2026 m. „Balikatan“ pratybas Kinijos URM pareiškė, kad regionui reikia taikos, o ne „išorės jėgų“ kuriamo susiskaldymo ir konfrontacijos, ir perspėjo, kad vis glaudesnis saugumo susisaistymas gali atsigręžti prieš pačias dalyvaujančias šalis. Tai savaime nereiškia, kad Filipinų teritorija krizės metu taptų Kinijos karinių veiksmų taikiniu, tačiau rodo, kad auganti JAV karinė prieiga ir Filipinų aktyvios partnerystės su kitomis regiono šalimis vis labiau įtraukiamos į Pekino grėsmių vertinimą. Todėl Filipinų gynybos transformacija, stiprindama atgrasymą, kartu gali lemti didėjančią įtampą su Kinija, kuri Manilos veiksmus ir pokyčius jos užsienio ir saugumo politikoje laikytų tiesiogine abiejų konfliktinių erdvių eskalacija.

Išvados

Taivano sąsiaurio ir Pietų Kinijos jūros saugumo dinamikos išlieka skirtingos, tačiau Filipinų atvejis rodo, kad karinio planavimo požiūriu jų skirtis mažėja. Tai lemia ne vien geografija: platesnė Kinijos pajėgų veikimo geografija, Manilos poslinkis nuo ilgai dominavusios orientacijos į vidaus saugumą prie išorinės ir salyno gynybos, EDCA prieigos tinklas bei stiprėjantis JAV ir Japonijos karinis vaidmuo didina Filipinų geografinės padėties operacinę reikšmę. Galimo konflikto dėl Taivano atveju Luzono sąsiauris ir šiauriniai Filipinai galėtų tapti vis svarbesni abiejų krypčių kariniam planavimui.

Filipinų gynybos transformacija kartu turi aiškią ribą: partnerių prieiga ir kariniai pajėgumai plečiami, tačiau politinis bei praktinis aiškumas dėl jų panaudojimo didesnės krizės metu tebėra ribotas. Todėl svarbiausias klausimas galimo konflikto dėl Taivano atveju būtų ne tai, ar Manila formaliai „gintų Taivaną“, bet kokią prieigą ir paramą ji suteiktų JAV bei kokių veiksmų imtųsi savo teritorijai ir saugumui užtikrinti. Bendradarbiavimo su JAV ir kitais partneriais plėtojimas gali didinti Filipinų atgrasymo potencialą, tačiau kartu daro šalį vis svarbesniu veiksniu Pekino strateginiuose vertinimuose ne tik Pietų Kinijos jūros, bet ir Taivano saugumo erdvėse.

Ši besikeičianti saugumo aplinka Indijos ir Ramiojo vandenynų regione yra reikšminga ir Lietuvai, nes didesnė krizė Taivano sąsiauryje ar Pietų Kinijos jūroje galėtų turėti padarinių gerokai už regiono ribų – padidinti tiesioginės JAV ir Kinijos karinės konfrontacijos riziką, įtraukti platesnį JAV sąjungininkų ir partnerių tinklą bei sutrikdyti vienus svarbiausių pasaulio jūrų prekybos maršrutų. Kuo platesnė būtų konflikto geografija ir kuo daugiau sąjungininkų teritorijų, infrastruktūros bei pajėgų būtų įtraukiama į bendrą karinį planavimą, tuo didesnis būtų spaudimas JAV logistiniams pajėgumams, pajėgų paskirstymui ir strateginiam dėmesiui tarp skirtingų regionų. Tai savaime nereiškia automatinio JAV dėmesio mažėjimo Europai, tačiau didesnė ir geografiškai išsiplėtusi krizė Indijos ir Ramiojo vandenynų regione neišvengiamai didintų konkurenciją dėl ribotų karinių išteklių ir politinio dėmesio.

Taivano sąsiauris ir Pietų Kinijos jūra Filipinams tebėra dvi skirtingo pobūdžio saugumo kryptys, tačiau jų jau nebegalima vertinti visiškai atskirai. Kinijos pajėgų veikimo pokyčiai, Filipinų gynybos transformacija ir didėjanti partnerių karinė prieiga reiškia, kad didesnės regioninės krizės metu būtent Luzono sąsiauris ir šiauriniai Filipinai galėtų tapti vieta, kur šių dviejų krypčių karinis planavimas susikirstų ryškiausiai.