Publikacijos

Socialinėse medijose jau kelis mėnesius galima matyti eilių degalinėse ir sprogstančių kuro talpyklų ne tik Persijos įlankoje, bet ir Europoje, vaizdus. Tokie kadrai fiksuojami ne kur kitur, o Rusijoje – vienoje iš daugiausiai energetinių išteklių turinčių šalių pasaulyje. Daugelis jau buvo įpratę, kad Ukrainos energetika yra taikinys Rusijos invazijos metu. Tačiau aplinkybės pasikeitė ir dabar Rusijai taip pat tenka gintis nuo oro atakų prieš jų kritinę infrastruktūrą. Natūraliai kyla klausimai – kas lėmė šią ukrainiečių taktiką, kodėl puolamas naftos sektorius ir koks to poveikis Rusijos energetikai?

Po kelis mėnesius trukusio pajėgų kaupimo, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Izraelis 2026 m. vasario pabaigoje pradėjo karinius veiksmus Irane.

Europos valstybės kelis dešimtmečius augino savo priklausomybę nuo rusiškų energetinių išteklių, tačiau šių metų birželį Europos Sąjunga paskelbė planą – jokių rusiškų žaliavų jau 2027 m. Prekyba rusiška energetika su ES šalimis yra stipriai sumažėjus, lyginant su padėtimi buvusia iki 2022 m., o būtent pajamos iš naftos ir dujų visuomet buvo vienas pagrindinių Kremliaus biudžeto šaltinių.

Gruodžio 25 d. įvykdyta dar viena, kaip įtariama, Rusijos diversija prieš NATO šalis jungiančią infrastruktūrą – nutrauktas elektros kabelis „Estlink 2“ tarp Estijos ir Suomijos.

Artėjant 2025-iesiems, artėja Ukrainos ir Rusijos gamtinių dujų tranzito, ilgai buvusio vienu svarbiausių gamtinių dujų tiekimo šaltinių Europai, susitarimo baigtis. Šis kas 5 metus atnaujinamas susitarimas paskutinį kartą buvo pratęstas 2019 m. Nors Vakarų sankcijos ir Europos persiorientavimas atsisakant rusiškų energijos išteklių sumažino tranzito per Ukrainą pajėgumų panaudojimą iki minimumo, dalis Europos Sąjungos valstybių vis dar perka būtent „Gazprom“ gamtines dujas. Todėl kyla klausimas – ar Europa jau pajėgi išgyventi be rusiškų gamtinių dujų?

Energetinis saugumas prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą 2022 m. tapo ypač jautriu klausimu Europai, nuo karo pradžios siekiant atsisakyti rusiškų energijos išteklių. Dėmesį šiai temai Europoje didino ir kiti įvykiai, kaip antai dujotiekio „Nord Stream“ sprogdinimas 2022 m. rugsėjį. Tokie veiksmai karo metu itin pritraukia Vakarų vyriausybių ir visuomenių dėmesį.

Europa ilgai kliovėsi Rusijos energijos ištekliais. Neretai tai buvo grindžiama įsitikinimu, kad iš intensyvios prekybos atsirasianti tarpusavio priklausomybė leis Rusiją paversti tarptautinių taisyklių besilaikančia veikėja. Toks požiūris sunyko Vakarams pradėjus taikyti sankcijas dėl invazijos į Ukrainą.

Jau daugiau nei tris dešimtmečius trunkantis Kalnų Karabacho konfliktas rugsėjo 19 d. dar kart buvo įžiebtas Azerbaidžano karinių pajėgų. Tačiau antradienio vidurdienį pradėti kariniai veiksmai greičiausiai užbaigs „Kalnų Karabacho klausimą“ bent jau karine-politine prasme.

Stojimas į ES ir tolimesnė integracija su Vakarais Sakartvelui gali būti išlikimo klausimas, ką rodo nesibaigianti Kremliaus agresija kaimyninių šalių atžvilgiu. Tačiau Sakartvelo valdančioji partija bei už jos stovinčios įtakingos figūros nesiima veiksmų, reikalingų norint tapti pilnaverte Vakarų dalimi: vilkinamos reformos ir toliau pažeidinėjamos piliečių politinės laisvės.

Ukraina patenka į nepavydėtiną padėtį, kai galingiausia (iš viso 5700 MW instaliuotos galios) branduolinė elektrinė Europoje gali kelti tiesioginę, visapusišką grėsmę dėl Rusijos šantažo ir aplinkui vykstančių karinių veiksmų.