Gruodžio 25 d. įvykdyta dar viena, kaip įtariama, Rusijos diversija prieš NATO šalis jungiančią infrastruktūrą – nutrauktas elektros kabelis „Estlink 2“ tarp Estijos ir Suomijos. Tai jau ne pirmas pastarųjų metų incidentas povandeninėje Baltijos jūros infrastruktūroje: 2024 m. lapkritį buvo pažeistos interneto jungtys tarp Vokietijos ir Suomijos bei Lietuvos ir Švedijos, o 2023 m. spalį – dujotiekis „Balticconnector“, jungiantis Estiją ir Suomiją. Ryšių ir perdavimo infrastruktūros gadinimas, tikėtina, vykdomas Kremliaus užsakymu, pastaraisiais metais tampa tendencija regione. Tai kelia klausimų – kokie yra Rusijos siekiai ir kokie bus to padariniai Baltijos jūros regionui?
Laivai ir inkarai. Ar Baltijos jūra tampa tyliuoju Rusijos karo prieš Ukrainą frontu

Dujotiekio ir interneto kabelių nutraukimai
Neskaitant 1 ir 2 „Nord Stream“ dujotiekių susprogdinimo 2022 m. spalį, pirmasis iš serijos incidentų komunikacijų infrastruktūroje Baltijos jūroje fiksuotas 2023 m. spalio 8 d. Tuomet vienintelis Suomiją ir Estiją jungiantis dujotiekis „Balticconnector“ buvo nutrauktas, kaip vėliau patvirtinta pačios Kinijos pareigūnų, Kinijoje (Honkonge) registruotam laivui „Newnew Polar Bear“ pratempus inkarą. Pekino teigimu, tai buvo nelaimingas atsitikimas dėl audros, o ne specialiai įvykdyta diversija. Po incidento dujotiekis buvo remontuojamas iki 2024 m. balandžio, tad svarbiausiu dujų tiekimo metu – žiemos sezonu – negalėjo būti naudojamas dujoms perduoti į Suomiją. Šiuo laikotarpiu Suomijai apsirūpinti dujomis padėjo neseniai šalyje pradėjęs veikti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas.
Nuotraukos – netoli dujotiekio „Balticconnector“ rastas inkaras ir dujotiekio pažeidimo fotografija. Šaltinis – Suomijos nacionalinis tyrimų biuras ir Suomijos pasienio apsauga
Kiti du įvykiai Baltijos jūroje fiksuoti po daugiau nei metų – 2024 m. lapkričio 17–18 d. Šįkart buvo nutrauktos dvi telekomunikacijų (interneto) optinės jungtys: Lietuvą ir Švediją (Gotlando salą) jungiantis „BCS East West Interlink“ ir Suomiją su Vokietija jungiantis „C-lion1“ kabeliai. Kaip informavo bendrovės „Telia Lietuva“ ir „Cinia“, kabeliai iki lapkričio 28 d. buvo sutvarkyti. Įtariama, kad pažeidimą padarė Kinijoje registruotas prekybos laivas „Yi Peng 3“, kurio įguloje pranešama esant Rusijos piliečių. Jis pravilko inkarą per abu objektus, nutolusius daugiau kaip 100 km atstumu. Šis laivas buvo laikinai sustabdytas Danijos vandenyse ir tik po mėnesio pareigūnams iš Vokietijos, Danijos, Švedijos ir Suomijos leista į jį įlipti ir stebėti, kaip atvykę Kinijos pareigūnai vykdo kelių valandų tyrimą. Kelios dienos po šios apžiūros „Yi Peng 3“ toliau plaukė į savo kelionės tikslą Egipte.
„Estlink 2“ kabelio nutraukimas
Pats naujausias įvykis nutiko 2024 m. gruodžio 25 d. Tanklaivis „Eagle S“, kaip nurodoma pagal šiuo metu pagrindine laikomą versiją, taip pat išmetęs inkarą nutraukė „Estlink 2“ elektros jungtį. Laivas registruotas Kuko Salose – valstybėje, kuri kartu su kitomis šalimis, kaip antai Panama ar Liberija, laikomos patogios registracijos šalimis (angl. flag of convenience). Tokiose valstybėse taikomi, pavyzdžiui, mažesni mokesčiai, saugos ir kiti reguliavimo standartai, todėl bendrovėms naudinga registruoti savo laivus ten. Pats laivas formaliai priklauso Indijoje veikiančiai bendrovei „Peninsular Maritime India“, kuri teikia laivų ir įgulos nuomos paslaugas.
Laivas „Eagle S“, kaip įtariama, neoficialiai priklauso Rusijos šešėliniam laivynui. Po 2022 metų plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą Europos Sąjunga ir Jungtinės Amerikos Valstijos pradėjo taikyti sankcijas rusų naftos eksportui, o Maskva ėmėsi veiksmų siekdama jas apeiti. Anot Europos parlamento tyrimų tarnybos, šešėliniu laivynu Rusija operuoja kaip įmanoma sudėtingiau uždangstydama tikrąsias įgulos, nuosavybės, valdymo ir kitas detales. Tai daroma norint paslėpti tikrąją naftos krovinio kilmę. Šiam tikslui pasitelkiamos tokios praktikos kaip naftos perpylimas iš sankcionuotų laivų į nesankcionuotus jūroje, laivų pozicijos ir duomenų falsifikavimas ir kt. Dažniausi šešėlinio laivyno bruožai – seni, techniškai netvarkingi, neprižiūrėti laivai, kurie dėl savo amžiaus ir netinkamų eksploatacinių savybių patys kelia pavojų saugumui jūroje. Būtent todėl šie laivai registruojami patogios registracijos šalyse, kuriose taikomi menkesni saugos reikalavimai.
Žemėlapis: NATO šalių povandeninė komunikacijų infrastruktūra Baltijos jūroje ir jos pažeidimai pastaruosius dvejus metus. Sudaryta autoriaus pagal šaltinius: elektros kabeliai, telekomunikacijų kabeliai, dujotiekis
Pastaba: dėl dažnai didelio telekomunikacijų (interneto) kabelių sutelkimo vienoje vietoje žemėlapyje rodomi apytiksliai, esminiai jų maršrutai
Baltijos jūra – patogi vieta pažeidimams
Ką šie incidentai turi bendro? Pirmiausia visi jie susiję su laivų inkarų išmetimu vietose, kuriose yra povandeninės infrastruktūros. Paprastai laivo išmetamas inkaras pasiekia jūros dugną ilga, galbūt net kelių šimtų metrų ilgio grandine. Nuleistas inkaras velkasi jūros dugnu, kol pakankamai gerai į jį įsikabina ir taip sustabdo laivo judėjimą. Laivams rekomenduojama išmesti inkarą iki maždaug 80 metrų gylio vandenyse, nes gilesniuose vandenyse kyla daugiau rizikų. Nors grandinės būna gerokai ilgesnės, papildomas jų ilgis skirtas ne didesniam gyliui pasiekti, o laivo pozicijos stabilumui išlaikyti.
Baltijos jūra gan sekli, vidutinis gylis – vos 52 metrai, todėl didesnė dalis dugno yra tinkama bent jau didelių laivų inkarui nuleisti. Nors tai gali reikšti, kad joje paprasčiau įrengti infrastruktūrą, palyginti su kitomis pasaulio jūromis, povandeninė infrastruktūra taip pat yra lengviau pasiekiama ir pažeidžiama išorinių veiksnių.
Antra, visi incidentai susiję su būtent prekybos laivais dažnai naudojamuose maršrutuose. Šie laivai nėra tiesiogiai susiję su Rusija – nė vienas jų nėra ten registruotas ar tiesiogiai priklauso Rusijos įmonei. Visgi tam tikros aplinkybės suponuoja sąsajas: pavyzdžiui, visi laivai incidentų metu plaukė iš Rusijos uostų, kai kurių įguloje buvo Rusijos piliečių arba, kaip pastarojo incidento atveju, laivas siejamas su Rusijos šešėliniu laivynu.
Tarp karo ir taikos. Pilkosios zonos konfliktas
Laikantis prielaidos, jog visi ar bent dalis šių įvykių neapsiėjo be Kremliaus, galima teigti, kad jie gerai atitinka pilkosios zonos konfliktų apibrėžimą. Pilkosios zonos konfliktai – tarpinė valstybių varžymosi padėtis tarp taikos ir karinių konfliktų. Tokiam konfliktavimo būdui būdingas didelis netikrumas, ribotos galimybės priskirti atsakomybę, įvairių nekonvencinių kovos priemonių naudojimas. Paprastas pilkosios zonos konfliktų pavyzdys – kibernetiniai išpuoliai, vykdomi nevalstybinių veikėjų, kuriuos netiesiogiai remia kuri nors valstybė. Kalbant apie Baltijos jūros infrastruktūros pažeidimus, pasitelkiamos trečiosios šalys, kad žala Vakarų infrastruktūrai būtų daroma nesukeliant didelės, aiškiai priskirtinos konkrečiam kaltininkui neigiamos reakcijos.
Vis dėlto rasti akivaizdžią kaltę pilkojoje zonoje sudėtinga. Techniškai visų trijų laivų atveju tai galėjo būti netyčinis incidentas – laivai tiesiog išmeta inkarus negilioje, aktyvios laivybos jūroje. Abejotina, kad laikydamasi tokios priedangos Rusija tiesiogiai ar netiesiogiai pripažintų savo dalyvavimą, nes kiltų grėsmė susilaukti didesnio atsako. Vakarams sudėtinga ką nors tvirtinti ir priskirti kaltę. Visgi laikyti tai netyčiniais incidentais neleidžia minėtos aplinkybės, rodančios laivų sąsajas su Rusija, ir jų vieta, dažnumas bei laikas – ar galima laikyti sutapimu tai, kad prekybos laivai išmeta inkarą būtent ten, kur yra ypatingos svarbos infrastruktūra, pažeidžia šalių, su kuriomis Rusija konfliktuoja dėl savo invazijos į Ukrainą, komunikacijas ir tai nutinka gan dažnai, nors iki tol tokių įvykių Baltijos jūroje iš esmės nebūdavo?
Kokį poveikį regionui kelia šie incidentai?
Laikantis prielaidos, kad šiuose incidentuose dalyvauja Rusija, galima kelti klausimą – kokia to nauda Maskvai? Apskritai tiesioginė žala infrastruktūrai ne visada itin didelė, kai kuriais atvejais (kaip lapkričio mėnesį nutraukus interneto kabelius) gana greitai pataisoma. Dujų ir elektros infrastruktūros pažeidimo padarytą žalą pataisyti trunka ilgiau ir kainuoja daugiau, bet didesnė yra netiesioginė ekonominė žala. Pavyzdžiui, jau anksčiau minėta, kad nutraukus dujotiekį „Balticconnector“ Suomija žiemą negalėjo apsirūpinti gamtinėmis dujomis per Baltijos šalis. Tai paveikė dujų kainas – dujų biržos „GET Baltic“ duomenimis, 2023 m. rugsėjo mėn. dujų kaina Lietuvos prekybos aikštelėje buvo 41,31 EUR/MWh, Suomijos – 42,85 EUR/MWh (1,54 EUR/MWh didesnė). Tų pačių metų gruodžio mėn., jau po dujotiekio pažeidimo, dujų kaina Lietuvoje buvo 39,45 EUR/MWh, Suomijoje – 59,72 EUR/MWh (20,27 EUR/MWh didesnė). 2024 m. sausį Suomijoje dujų kaina buvo beveik dvigubai didesnė nei Lietuvoje. Dujotiekį sutvarkius, nuo 2024 m. gegužės kaina vėl supanašėjo – tolesniais mėnesiais skirtumas tarp šalių buvo maždaug 1–2 EUR/MWh.
Kitas svarbus poveikis yra ekonominis-socialinis. Nepaisant to, kad pagal viešumoje esančius įrodymus sudėtinga aiškiai demaskuoti Rusiją kaip kaltininkę, tai dažnai laikoma bene pagrindiniu scenarijumi. Kremliui nėra būtina patvirtinti ar paneigti savo kaltę, bet tokie įvykiai kelia grėsmę ir paniką daliai visuomenės Vakarų šalyse. Baimės, netikrumo jausmo ir kitų abejonių poveikį ekonomikai tiesiogiai išmatuoti sunku. Vis dėlto tai neabejotinai daro įtaką, pavyzdžiui, vartotojų pasitikėjimui, kredito reitingams, verslo pasiryžimui investuoti į regioną. Vien karo Ukrainoje efektas tarptautinę kredito agentūrą „S&P Global Ratings“ šiais metais paskatino sumažinti Lietuvos kredito reitingą iš A+ į A, panašiai sumažinti ir Latvijos bei Estijos kredito reitingai. Tai motyvuota argumentu, kad karas kelia geopolitinę riziką regione vidutiniuoju laikotarpiu ir tai turės įtakos šalių viešiesiems finansams, ekonomikos augimui ir konkurencingumui. Kabelių nutraukimai regione, net ir nenustatant aiškaus kaltininko, išorei gali sudaryti nesaugaus, karo paveikto regiono įspūdį, o patiems Baltijos jūros šalių gyventojams kelti nesaugumo ir bejėgiškumo pojūtį.
Poveikis po „Estlink 2“ nutraukimo ir tolesni iššūkiai
Kas laukia regiono šalių po pastarojo „Estlink 2“ kabelio nutraukimo, galima numanyti pažvelgus į „Balticconnector“ atvejį. Tik šiuo atveju vienai pusei brangsiantis išteklius bus elektros energija, o trys Baltijos šalys apsikeičia vietomis su Suomija – elektros kaina gali kilti Lietuvoje, Latvijoje ir ypač Estijoje dėl vis dar mažesnio šių šalių apsirūpinimo vietine elektros energija, palyginti su kaimynais šiaurėje. Iliustratyvus pavyzdys būtų iš 2024 m., kai 7 mėnesius nuo sausio pabaigos iki rugsėjo tas pats „Estlink 2“ kabelis neveikė dėl paprasto techninio gedimo. Nors sudėtinga pasakyti, kokį tiksliai poveikį Baltijos šalių elektros kainoms, palyginti su Suomija, bendrai padarė gedimas, tai galima vertinti Estijos kainas lyginant su Lietuvos ir Latvijos. Pagal elektros biržos „Nord Pool“ duomenis visus 2023 metus, kai jungtis su Suomija veikė, elektros kainos Estijoje buvo arba mažiausios, arba bent jau tokios pat kaip kitose Baltijos šalyse (pirmiausia būtent dėl pigios elektros iš Suomijos importo). 2024 metais, didžiąją metų dalį kabeliui neveikiant, Estijoje jos beveik kiekvieną mėnesį buvo didesnės už Lietuvos ir Latvijos ir tik paskutiniais metų mėnesiais (po jungties remonto) vėl tapo mažiausios.
Baltijos jūroje iššūkiu tampa tolesnis netikrumas ir klausimas, kokių veiksmų dėl susidariusios situacijos planuoja imtis NATO ar ES. Paveiktos šalys šiuo metu savo iniciatyva didina patruliavimą jūroje ir karinių laivų matomumą. Tai gali atgrasyti nuo tolesnių provokacijų, ypač jeigu žalą padarę laivai bus operatyviai areštuojami, kaip po „Estlink 2“ nutraukimo. Vis dėlto didesnį poveikį gali padėti pasiekti daugiau NATO pajėgų (įskaitant jūrines) iš didžiųjų aljanso narių buvimas regione. Tai bent jau leistų greičiau reaguoti į tokius incidentus ir parodytų solidarumą ir gebėjimą reaguoti į naujus iššūkius, kuriais trečiosios šalys gali daryti netiesioginį poveikį regiono stabilumui.
Rusija, regis, kol kas neleidžia sau prisiimti rizikos imtis akivaizdesnių provokacijų prieš Vakarų valstybes, remiančias Ukrainą. Vis dėlto daugeliui didžiųjų NATO valstybių, kaip antai JAV, Vokietijai, Prancūzijai ar net Kanadai, išgyvenant politinę sumaištį arba valdžios pasikeitimą tokie pilkosios zonos veiksmai tampa gera priemone naudotis situacija, kada sąjungininkių ryžtas imtis atsakomųjų veiksmų gali būti menkesnis. Diversijas Europoje galima laikyti ir aktualiausiais būdais, kaip Rusija randa terpę karą Ukrainoje perkelti už Ukrainos teritorijos ribų ir toliau destabilizuoti Europą kaip regioną.