Lietuva ir Vakarų Balkanai: artėjančios ES plėtros iššūkius pasitinkant

2026 m. šie klausimai tapo dar konkretesni. Juodkalnija sparčiai artėja prie derybų pabaigos, o ES valstybės narės jau pradėjo jos stojimo sutarties rengimo procesą. Vakarų Balkanų integraciją ES institucijos šiandien atvirai įvardija kaip strateginę investiciją į Europos saugumą ir stabilumą, kartu pabrėždamos, kad narystė turi išlikti pagrįsta kandidačių nuopelnais ir patikimomis reformomis. Spalio pradžioje išleistas EK komunikatas dėl pasirengimo platesnei Sąjungai pateikė plėtrai reikalingų sektorinių ir institucinių pokyčių rinkinį, mėnesio viduryje šiuos klausimus Vadovų Taryboje aptarė Europos lyderiai (tiesa, be konkrečių rezultatų), o lapkričio pradžioje EK turėtų kartu su 2026 m. plėtros paketu pristatyti ir keturių kandidačių – Juodkalnijos, Albanijos, Moldovos ir Ukrainos – prisijungimo progresą ir sąlygas detalizuojančius veiksmų planus. Nemaža dalis konkrečių sprendimų dėl tolesnės plėtros krypties bus priimami tuo metu, kai 2027 m. pirmąjį pusmetį ES Tarybai pirmininkaus Lietuva, plėtrą jau dabar įvardijanti kaip vieną iš būsimo pirmininkavimo darbotvarkės prioritetų.

Natūralu, kad Lietuvos dėmesio centre bus Ukraina. Jos narystė ES yra vienas svarbiausių ilgalaikių Lietuvos užsienio politikos ir saugumo interesų. Vis dėlto būtent todėl Lietuvai svarbu aktyviai dalyvauti ir diskusijose dėl Vakarų Balkanų. Plėtros politika nėra atskirų geografinių krypčių rinkinys: Vakarų Balkanuose priimami sprendimai dėl sąlygiškumo, laipsniškos integracijos, dvišalių ginčų, demokratijos ir teisės viršenybės kriterijų ar galimų apsaugos priemonių po įstojimo į ES kurs precedentus, kurie bus svarbūs ir Ukrainos bei Moldovos stojimo procesams. Nedalyvavimas šiose diskusijose reikštų ne neutralumą ar strateginį ribotų išteklių sutelkimą tik į prioritetines Lietuvai sritis, o galimybės daryti įtaką būsimos ES plėtros taisyklėms atsisakymą.

Vakarų Balkanų integracija Lietuvai svarbi ir savaime. Rusijos karas prieš Ukrainą dar kartą parodė, kad ilgai geopolitinėje nežinioje paliktos valstybės gali tapti pažeidžiamos išorės spaudimui, dezinformacijai ir politinei įtakai. Todėl Lietuvos interesas – kuo sklandesnis Vakarų Balkanų įsitvirtinimas ES politinėje, ekonominėje ir institucinėje erdvėje, mažinantis galimybes priešiškiems išorės veikėjams daryti įtaką regiono politiniams procesams ir visuomenėms. Tai nereiškia, kad Rusijos ar Kinijos įtaka visame regione yra vienoda: jos mastas, pobūdis ir kanalai skirtingose Vakarų Balkanų valstybėse reikšmingai skiriasi, tačiau būtent regiono atsparumo išorės įtakai stiprinimas yra vienas iš svarbių Lietuvos saugumo interesų.

Artėjantis pirmininkavimas taip pat suteikia Lietuvai galimybę parodyti, kad jos europinė darbotvarkė neapsiriboja vien Rytų kaimynystės ir Rusijos grėsmės klausimais. Be to, Vakarų Balkanuose Lietuva turi tam tikrą palankią pradinę poziciją. Skirtingai nuo dalies didžiųjų Europos valstybių, ji nėra siejama nei su imperialistine praeitimi regione, nei su prieštaringai vertinamomis XX a. dešimtojo dešimtmečio intervencijomis, nei su stipriais ekonominiais interesais, galinčiais kelti abejonių dėl jos nešališkumo. Lietuvos potencialas pagrįstas ne vien neigiamo istorinio bagažo nebuvimu. Per kiek daugiau nei tris dešimtmečius ji pati transformavosi iš autoritarinės socialistinės sistemos į demokratinę rinkos ekonomiką ir tapo ES bei NATO nare. Šiame procese Lietuva susidūrė su daugeliu problemų, kurios skirtingomis formomis tebėra aktualios Vakarų Balkanams – valstybės institucijų stiprinimu, korupcija ir klientelizmu, demokratinių normų įtvirtinimu, ekonomine konvergencija ir atsparumo išorės politinei bei informacinei įtakai kūrimu. Nors ši patirtis nesuteikia iš anksto paruoštų receptų, tačiau leidžia Lietuvai apie transformacijos iššūkius kalbėti patikimiau, remiantis ne vien abstrakčiais kriterijais, bet ir praktine patirtimi: tai, kas europinės integracijos kelionėje pavyko Lietuvai, gali – ir turi – pavykti ir dabartinėms šalims kandidatėms.

Tokia pozicija Lietuvai suteikia galimybę pirmininkavimo metu atlikti konstruktyvesnį vaidmenį nei vien remti spartesnę plėtrą. Šiandieninė ES plėtros politika susiduria su „dvigubo patikimumo“ problema: viena vertus, reikia atkurti tikėjimą, kad kryptingos reformos gali atverti kandidatėms kelią į narystę (galutinio atlygio patikimumas); kita vertus, būtina išlaikyti ir grėsmę, kad be giluminių reformų ir kokybinės institucinės transformacijos narystė kandidatėms nebus suteikta (nuobaudų patikimumas). Ši įtampa, ypač ryški Vakarų Balkanuose, yra viena pagrindinių šios publikacijos analitinių ašių. Publikacijoje keliami trys tarpusavyje susiję klausimai: 1) su kokiais pagrindiniais iššūkiais šiandien susiduria Vakarų Balkanų valstybės kelyje į ES; 2) kaip suderinti geopolitinį plėtros poreikį su nuopelnais grįstu procesu, užtikrinančiu demokratijos, teisės viršenybės ir realaus pasirengimo narystei standartus; 3) kokį vaidmenį sprendžiant šias problemas galėtų atlikti Lietuva, ypač 2027 m. pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu.

Publikacijoje remiamasi naujausia akademine literatūra ir ES dokumentais, interviu su regiono politikos ir pilietinės visuomenės atstovais, taip pat originalia kiekybine analize. Pasitelkus Varieties of Democracy, Pasaulio banko pasauliniais valdymo rodikliais (angl. Worldwide Governance Indicators) ir Europos Komisijos vertinimais grįstus duomenis, dabartinių šalių kandidačių pasirengimas lyginamas su ankstesnių plėtros bangų valstybių padėtimi panašiu laikotarpiu iki jų narystės. Tai leidžia vertinti ne tik kandidačių pažangą perimant acquis, bet ir tai, kiek ją lydi demokratijos, teisės viršenybės ir valstybės valdymo pokyčiai.

Analizėje pirmiausia parodoma, kuo skiriasi Vakarų Balkanų valstybių pasirengimas narystei ir kokios politinės kliūtys stabdo atskirų šalių integraciją. Toliau nuo atskirų valstybių pereinama prie platesnių dabartinės ES plėtros politikos iššūkių. Galiausiai nagrinėjami du šiame kontekste vis svarbesni politikos instrumentai – laipsniška integracija ir apsaugos priemonės po įstojimo – ir pateikiamos rekomendacijos Lietuvai, besirengiančiai 2027 m. pirmininkavimui ES Tarybai.