Geopolitikos ir saugumo studijų centre įvyko renginys „China and Taiwan in Europe: Rivalry Beyond the Indo-Pacific?“, kuriame pristatytas Raigirdo Borutos tyrimas apie Kinijos ir Taivano konkurenciją Vidurio ir Rytų Europoje. Diskusijoje aptarta, kaip nuo 2019 m. pandemija, Rusijos plataus masto karas prieš Ukrainą ir kintanti geopolitinė aplinka pakeitė regiono požiūrį į Pekiną ir Taipėjų.
Renginyje įžvalgomis dalijosi GSSC asocijuotas ekspertas ir STRATA vyr. politikos analitikas Raigirdas Boruta bei Latvijos tarptautinių reikalų instituto direktorė dr. Una Aleksandra Berzina-Cerenkova. Diskusiją moderavo GSSC vyr. krypčių koordinatorė Simona Merkinaitė.
Pristatydamas savo tyrimą, R. Boruta pabrėžė, kad Vidurio ir Rytų Europa veikia gerokai pasikeitusioje geopolitinėje aplinkoje, kurioje partnerystės su ne ES veikėjais vis dažniau vertinamos ne tik pagal ekonominį potencialą, bet ir pagal jų poveikį saugumui, politiniam atsparumui bei ilgalaikėms priklausomybėms. Jo teigimu, COVID-19 pandemija išryškino skirtumus tarp Kinijos ir Taivano veikimo regione, o Rusijos karas prieš Ukrainą dar labiau sustiprino saugumo dimensijos svarbą formuojant regiono užsienio politikos sprendimus.
Diskusijoje pažymėta, kad Kinijos ir Taivano konkurencija Vidurio ir Rytų Europoje nėra klasikinė kova dėl diplomatinio pripažinimo. Veikiau tai konkurencija dėl politinio matomumo, įtakos, veikimo formatų ir partnerystės ribų. R. Boruta akcentavo, kad Kinija ir Taivanas regione veikia asimetriškomis sąlygomis: Pekinui tai išlieka politiškai jautri, tačiau antrinės svarbos erdvė, o Taipėjui – regionas, kuriame galima didinti tarptautinį matomumą ir plėsti diplomatinio veikimo galimybes.
Dr. U. A. Berzina-Cerenkova atkreipė dėmesį, kad viena svarbiausių R. Borutos tyrimo stiprybių yra sisteminis požiūris, leidžiantis lyginti abiejų veikėjų strategijas tame pačiame regione. Jos vertinimu, Taivano veikime ilgą laiką ryškėjo dvi pagrindinės kryptys – vertybinis artumas ir ekonominio bendradarbiavimo lūkesčiai. Vis dėlto praktika parodė, kad pernelyg dideli ekonominiai lūkesčiai gali lemti ne iki galo išsipildančius lūkesčius, todėl vis svarbesnė tampa bendrų iššūkių dimensija – visuomenių atsparumas, pasirengimas hibridinėms grėsmėms ir informacinis saugumas.
Atskiras dėmesys skirtas Lietuvos atvejui. Diskusijoje pabrėžta, kad Lietuvos patirtis Taivanui tapo reikšmingu simboliniu proveržiu, tačiau kartu parodė, jog vien diplomatinio laimėjimo nepakanka – ne mažiau svarbu jį paversti tvaria ir ilgalaike partneryste. Kinijos požiūriu, Lietuvos atvejis išsiskyrė tuo, kad atsakas apėmė ne tik ekonomines, bet ir diplomatines bei informacines priemones.
Kalbėdami apie platesnį regioninį kontekstą, diskusijos dalyviai aptarė ir buvusio „17+1“ formato reikšmę. Pasak dr. U. A. Berzina-Cerenkovos, šis formatas atskleidė ne tik Kinijos interesą regionui, bet ir tai, kaip Pekinas suvokė Vidurio ir Rytų Europą – dažnai pernelyg supaprastintai, nepakankamai įvertindamas valstybių skirtumus ir Europos Sąjungos politinę sanglaudą.
Visą Raigirdo Borutos tyrimą China and Taiwan Competition in Central and Eastern Europe: Foreign Policy Shifts and Implementation Limits (2019–2025) skaitykite čia.