Studija „Saugumas NATO paribyje: kaip transatlantinės politikos pokyčiai veikia Lietuvą“

Pastaruosius tris dešimtmečius, nuo sprendimo siekti narystės NATO, Lietuvos nacionalinio saugumo sampratos branduolį sudaro strateginė saugumo partnerystė su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Lietuvai JAV niekada nebuvo tik dar viena sąjungininkė; jos buvo svarbiausia saugumo garantija, be kurios nei NATO 5-asis straipsnis, nei platesnė atgrasymo architektūra Baltijos regione (ir Europoje, žvelgiant plačiau geopolitiniu požiūriu) nebūtų patikima. Lietuvos strateginiuose dokumentuose ir ekspertų diskusijose nuolat pabrėžiama, kad JAV politinė lyderystė, kariniai pajėgumai ir branduolinis skėtis yra nepakeičiami, ypač turint omenyje agresyvią Rusijos laikyseną ir jos geografinį artumą. Amerikos karių buvimas NATO rytiniame flange, taip pat ir pačioje Lietuvoje, tiesiogiai susieja JAV patikimumą su Baltijos šalių saugumu ir smarkiai padidina politinę bei karinę kainą bet kokiam galimam Rusijos veiksmui prieš Lietuvą. Šiuo požiūriu kuo glaudesnių santykių su Jungtinėmis Valstijomis palaikymas ilguoju laikotarpiu nėra diplomatinio pasirinkimo klausimas — tai nacionalinio išlikimo klausimas.

Ši egzistencinė logika formavo Lietuvos užsienio ir saugumo politiką nuo nepriklausomybės atkūrimo. Skirtingos Lietuvos Vyriausybės laikė principą „išlaikyti amerikiečius regione“ ilgalaikiu nacionaliniu interesu ir aktyviai siekė įtvirtinti JAV Lietuvos gynybos, ekonomikos ir politikos ekosistemose. Nuo 2022 m. Vilnius nuosekliai viršija NATO gynybos finansavimo orientyrus — nuo daugiau nei 2 proc. BVP pereita prie planuojamų 5,38 proc. 2026 m. Tai daroma ir siekiant stiprinti savo pačios gynybą, ir siunčiant signalą Vašingtonui, kad Lietuva yra sąjungininkė, kuri ne tik „prisideda savo dalimi“, bet ir daro daugiau.

Nuo 2019 m. Lietuva priima rotacinius JAV sunkiuosius batalionus, daug investavo į priimančiosios šalies paramos infrastruktūrą ir glaudžiai derino savo veiksmus su pasauliniais JAV prioritetais. Nuo dalyvavimo operacijose Afganistane ir Irake iki principingos laikysenos Kinijos ir Taivano atžvilgiu Lietuva siekė išlikti matoma ir vertinga Vašingtonui. Šios pastangos išsiplėtė per glaudžius ryšius su JAV Kongresu, Baltaisiais rūmais, Pentagonu ir Valstybės departamentu, suvokiant, kad tik nuolatinis įsitraukimas į visas pagrindines Amerikos galios grandis gali užtikrinti ilgalaikį dėmesį mažai fronto linijos sąjungininkei.

Ši strategija davė apčiuopiamų rezultatų, tačiau dabar Lietuva susiduria su gerokai sudėtingesniu kontekstu. Lietuva pasinaudojo Baltijos saugumo iniciatyva (Baltic Security Initiative, BSI), gilesniu gynybos pramonės bendradarbiavimu ir nenutrūkstančiomis JAV rotacijomis Baltijos šalyse bei Lenkijoje, kurios kartu sukūrė ilgalaikį JAV buvimą NATO rytiniame flange. Vis dėlto antroji D. Trumpo administracijos kadencija jau lėmė dalinį JAV karių išvedimą iš Rumunijos ir planus ilgainiui nutraukti Baltijos saugumo iniciatyvą, nors Kongresas nusprendė ją atgaivinti 2026 fiskaliniams metams. Visi šie signalai rodo mažėjančių JAV finansinių ir karinių įsipareigojimų Europoje kryptį. Naujoji 2025 m. JAV nacionalinio saugumo strategija tik patvirtina šiuos prioritetų pokyčius, aiškiai nurodydama, kad Europos valstybės turėtų ne tik daugiau prisidėti prie NATO gynybos, bet ir ruoštis reikšmingam JAV karinio buvimo Europoje sumažėjimui ateityje. Kai kurie žiniasklaidos šaltiniai taip pat pabrėžė labai trumpą terminą: anot „Reuters“, Jungtinės Valstijos nori, kad Europa iki 2027 m. perimtų didžiąją dalį NATO konvencinės gynybos pajėgumų — nuo žvalgybos iki raketų.

Išsamios diskusijos ir ateities scenarijų dirbtuvės su Lietuvos ir tarptautiniais ekspertais taip pat rodo tolesnį JAV posūkį į Indijos ir Ramiojo vandenynų regioną, augantį protekcionizmą ir administraciją, kuri, panašu, „vargu ar bus linkusi suteikti Europai visapusiškas saugumo garantijas“. 2025 m. nacionalinio saugumo strategija šią tendenciją įtvirtina, aukščiau iškeldama Vakarų pusrutulio ir Indijos–Ramiojo vandenynų regiono prioritetus bei pabrėždama, kad saugumo garantijos Europai priklausys nuo pačių sąjungininkių gebėjimo prisiimti gerokai didesnę atsakomybę už savo pačių gynybą.

Šiame kontekste pagrindinis klausimas Lietuvai išlieka tas pats: kaip išsaugoti Jungtines Valstijas kaip saugumo garantiją ir kartu realistiškai pasirengti pasauliui, kuriame Amerikos įsitraukimas Europoje gali būti ribotesnis, labiau transakcinis ir labiau sąlyginis nei anksčiau.

Skaityti studiją anglų kalba čia