Gintauto Mažeikio straipsnyje „Propagandos galia: ideologiniai Rusijos agresijos pagrindai“ nagrinėjama, kaip propagandos technologijos kuria hibridinės galios arsenalą. Autorius išskiria kietąją, išmaniąją ir švelniąją propagandos formas ir analizuoja, kaip jas politiškai derina V. Putino režimas. Kietoji galia šiuo požiūriu reiškia fizinį smurtą ir represijas; išmanioji – medijų, socialinių tinklų ir technologijų platformų kontrolę; švelnioji – kultūros, istorijos ir mitų naudojimą. Šios formos susipina: „Russia Today“ ir „Sputnik“ siūlo alternatyvą tarptautinei žiniasklaidai; „Telegram“ ir „TikTok“ kanalai išnaudoja savo algoritmus, kad pasiektų jauną auditoriją; kultūrinės organizacijos finansuoja projektus, kurie turi geopolitinius tikslus. G. Mažeikis, be kita ko, atkreipia dėmesį, jog, anot Maskvos propagandos, Rusija esanti Kyjivo Rusios tradicijos paveldėtoja, vadinasi, turinti teisę į „broliškų“ tautų teritorijas, o informacine erdve Kremlius manipuliuoja taip, kad abejoti ir imti bent iš dalies tikėti jo politiniais mitais pradėtų ne tik rusams artimos visuomenės, bet ir Europos auditorijos. G. Mažeikio straipsnyje aptariama posttiesos kultūra ir parodoma, kaip socialinių tinklų algoritmai didina triukšmą ir sutrikdo kritinį mąstymą. Autorius pateikia pavyzdžių, kaip skleidžiamos spekuliacijos apie tariamas biolaboratorijas Ukrainoje ar „fašistinę chuntą Kyjive“, kurios pirmiausia plinta informacinės erdvės paraštėse, o paskui perimamos oficialios žiniasklaidos ir tampa „alternatyvia versija“ to, kas tradiciškai būtų laikoma objektyvia tikrove. Jis ragina investuoti į medijų raštingumą ir pažinti savo pačių informacinius burbulus, kad apsisaugotume ne tik nuo Kremliaus naratyvų, bet ir nuo vidaus populizmo bei sąmokslo teorijų. Technologinė pažanga – dirbtinis intelektas, sintetinės vaizdo klastotės (deepfake) – suteikia propagandai naujų priemonių, todėl atsparumo infrastruktūros turi nuolat prisitaikyti ir gebėti nulemti, kad demokratinis diskursas nevirstų manipuliacijų lauku. Straipsnį G. Mažeikis baigia mintimi, kad propaganda neveikia vienpusiškai: auditorijos reakcija, kritinis mąstymas ir žiniasklaidos atsakomybė gali ir turėtų būti aktyvūs atsparumo manipuliacijoms veiksniai.
Vladimiro Laučiaus esė „Po karo: Europa, Rusija ir teisingumas“ analizuojamos esamos Vakarų strategijos, joms įtaką darančios politinio mąstymo tradicijos ir svarstoma, kokiais principais gali būti grindžiami Europos santykiai su Rusija po karo Ukrainoje. Autorius aptaria dvi paradigmas – pragmatinę (ekonomizmą) ir idealistinę (moralizmą). Ekonomizmu grindžiamas šiandien gajus ir Vakarų santykiams su Rusija didelę įtaką daręs ir tebedarantis įsitikinimas, kad prekyba ir investicijos natūraliai liberalizuoja politines santvarkas ir veda tautas ir valstybes į taikų, apčiuopiama nauda motyvuotą bendradarbiavimą. Šio požiūrio šalininkai, kuriuos gerai pažįstame iš pastarųjų dešimtmečių Vokietijos politikos, tradiciškai remiasi „Wandel durch Handel“ principu ir yra linkę tikėti, kad stiprūs energetiniai ir prekybiniai ryšiai su Rusija neišvengiamai skatins ją laikytis tarptautinės tvarkos ir vakarietiškų politinio elgesio normų. Vis dėlto Rusijos invazija į Ukrainą akivaizdžiai parodė šios europiečių strategijos politines ir intelektines ribas. Savo ruožtu idealistinis moralizmas po 2022 m. vasario primygtinai reikalauja radikalių sprendimų, kuriems paprasčiausiai trūksta ir politinės valios, ir pasiaukojimo, ir resursų, ir elementarios atodairos į tikrovę. Galima iki užkimimo reikalauti, kad už agresiją atsakingi rusų politikai ir jėgos struktūrų vadovai stotų prieš Hagos teismą, kaip kadaise prieš Niurnbergo tribunolą stojo žymūs nacių veikėjai, tačiau nesunku suvokti, jog tokie reikalavimai neturi nieko bendra su realiomis galimybėmis, o juos skelbiantis moralizmas prasilenkia ne tik su kompromisų ieškoti skatinančiu sveiku protu, bet ir su morale. Ir ekonomizmo, ir moralizmo silpnybes (per politinės filosofijos prieigą ir gilesnio Rusijos suvokimo būtinybės pripažinimą) parodančio straipsnio autorius siūlo trečią kelią – ne demokratijos eksportui ir ne „Wandel durch Handel“ ekonomizmui, o Vakarų geopolitiniams interesams pirmenybę teikiantį požiūrį, kuriame moralė dera su strateginiu realizmu.
Emilija Pundziūtė-Gallois straipsnyje „Diplomatija karo metu: Rusijos užsienio politika po 2022 metų vasario“ nagrinėja dažnai beveik nematomą, bet daug lemiantį diplomatų darbą. Autorė naudoja fitoplanktono metaforą, pabrėždama, kad diplomatai, kaip ir šie mikroorganizmai, palaiko gyvybiškai svarbias funkcijas, nors dažnai lieka nematomi. Ji atseka Rusijos užsienio politikos raidą nuo Andrejaus Kozyrevo liberalios integracijos vizijos iki Jevgenijaus Primakovo daugiapolio pasaulio vizijos, kurią V. Putinas vėliau pavertė savo politikos orientyru. Paskutinįjį XX a. dešimtmetį, tikėtina, egzistavo galimybių langas, kai Rusija galėjo tapti kolektyvinės saugumo sistemos dalimi, tačiau vidiniai ir išoriniai veiksniai paskatino ją žengti kitu keliu. Po 2022 m. invazijos Kremliaus diplomatinė tarnyba dar labiau centralizavosi: ambasadoriai tapo režimui lojaliais vykdytojais, o Užsienio reikalų ministerija prarado anksčiau turėtą autonomiją. E. Pundziūtė-Gallois taip pat nagrinėja Rusijos orientaciją į BRICS ir Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją. Nors šiose struktūrose, anot autorės, Rusija randa naujų rinkų ir simbolinės paramos, tai nekompensuoja pasitraukimo iš Europos Tarybos ar ESBO. Politologė atkreipia dėmesį, kad 2023 m. BRICS viršūnių susitikime buvo pakviestos prisijungti Iranas, Saudo Arabija, Egiptas, Etiopija ir Jungtiniai Arabų Emyratai, o tai rodo norą kurti alternatyvius ekonominius ir politinius daugiapolio pasaulio darinius. Straipsnyje aprašoma, kaip Rusijos naujoji diplomatijos kultūra lemia profesionalumo nykimą: aukšti postai atitenka saugumo struktūrų veteranams, diplomatinės misijos naudojamos rengiant dezinformacijos kampanijas ir kibernetinius išpuolius, o ambasados virsta šnipinėjimo centrais.
Vytenio Čipinio ir Gretos Kunauskaitės straipsnyje „Rusijos ekonominio atsparumo veiksniai ir tolesnės šalies raidos perspektyvos“ dabartinė Rusijos ekonominė situacija lyginama su prieškario būkle ir ieškoma atsakymų į klausimą apie V. Putino sukurtos sistemos ekonominio atsparumo priežastis. Atkreipiamas dėmesys, jog Tarptautinis valiutos fondas prognozavo, kad 2022 m. Rusijos BVP smuks 8,5 proc., tačiau tikrovėje susitraukimas siekė tik 1,4 proc., nes augančios energijos kainos ir karo ekonomika amortizavo karo ir Vakarų sankcijų sukeltą šoką. Autoriai pažymi, kad 2023–2024 m. ekonomika net augo (dėl valstybės užsakymų gynybos pramonei ir kt.). V. Čipinys ir G. Kunauskaitė išskiria tris pagrindinius Rusijos atsparumo veiksnius: valstybinio sektoriaus plėtrą ir resursų mobilizavimą; gebėjimą perorientuoti žaliavų eksportą į Indiją, Kiniją ir kitas Azijos šalis; centrinio banko politiką, kuri, taikant kapitalo kontrolę ir aukštas palūkanas, stabilizavo rublio kursą. Rusija sugebėjo perorientuoti savo naftos prekybą į Indiją ir Kiniją, o dujų eksportas vamzdynais buvo iš dalies kompensuotas skystų gamtinių dujų pardavimu. Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad šis Rusijos ekonomikos atsparumas – trumpalaikis: technologinė izoliacija, tiesioginių investicijų stoka, ribojimai elektronikos, mikrolustų importui ir ryškėjanti demografinė krizė mažina Rusijos ekonominį produktyvumą. Kita vertus, nors galima teigti, jog Rusijos ekonomika išsikvepia, tam tikros tendencijos išlieka palankios Rusijai kaip „pasaulio degalinei“: antai naftos barelio savikaina tesiekia 10–15 JAV dolerių, o Rusijos naftos pramonė, anot TVF, yra gana gerai pasirengusi atlaikyti ilgalaikį mažų naftos kainų laikotarpį. Kaip teigia straipsnio autoriai, jei pasaulinė recesija užsitęstų ir dėl to naftos kainos išliktų santykinai žemos, Rusijos naftos sektorius vis tiek galėtų veikti pelningai.
Penki šio straipsnių rinkinio tekstai – tai analitinė pastanga kelti ir ieškoti atsakymų į klausimus „kas“, „kodėl“ ir „ką daryti“, kalbant apie šių dienų Rusiją ir jos santykį su Vakarais. Kartu tai – ne poleminis, bet praktinis atsakymas į dažnai kartojamą klišę, skelbiančią, jog giliausią ir adekvačiausią Rusijos suvokimą esą tradiciškai demonstruoja ne tos valstybės, kurios patyrė ilgalaikę šios šalies vykdytą okupaciją XX ir XIX amžiuose, kaip antai Lietuva ar jos artimiausios kaimynės, bet toliau nuo Rusijos esančios didžiosios Vakarų šalys ir, žinoma, pati Rusija. Tikintiems, jog Rusiją geriau supranta Jungtinių Valstijų ir Vakarų Europos politikai ir ekspertai, vertėtų bent dalį išvadų pasidaryti vertinant XXI amžiaus Berlyno, Paryžiaus ir Vašingtono politiką Maskvos atžvilgiu, lėmusią tą situaciją, kurioje dabar atsidūrė Ukraina ir jos galingiausios sąjungininkės Vakaruose. Nes būtent tokia, į karą ir gilią krizę Vakarus atvedusi Rytų politika plaukė iš būtent tokio, koks vyravo pastarąjį ketvirtį amžiaus, Rusijos suvokimo. Savo ruožtu po 2014 ir ypač po 2022 metų sukerojęs tikėjimas, jog geriausiai Rusiją supranta patys rusai – nuo V. Putino režimo bėgantys analitikai ir politikai, turi dar rimtesnių intelektinių ir metodinių spragų, kurias svarbu paminėti.
Pirma – tai technologinė politikos tyrimų prieiga, pagal kurią pirmenybė teikiama ne konceptualiam politikos suvokimo dėmeniui, neatsiejamam nuo politinės filosofijos, etikos ir idėjų istorijos, bet vadinamosioms politinėms technologijoms, manipuliacijų ypatumams, galios žaidimams, valdančiojo elito vidaus perturbacijoms ir jėgų santykiui tarp veikėjų valdovo rūmuose. Būtent tokia prieiga būdinga vyraujančioms posovietinės Rusijos politikos mokslo ir analizės tendencijoms. Ji ignoruoja klasikinę politikos filosofiją, istoriją ir etiką, esą neturinčias beveik jokios įtakos Rusijos dabarčiai ir net nereikšmingas vien technologinio mąstymo pagrindu suvokiamai, nuo moralės, idėjų genezės ir santvarkų esmės klausimų atsietai politikai apskritai. Tokia prieiga nukreipia dėmesį nuo reiškinių į įvykius, nuo esmės į asmenis ir nuo santvarkos problemų į rūmų intrigas. Ji palieka klausimą „kas yra Rusija“ be konceptualių atsakymų. Kad ir kaip būtų keista, ją iš Rusijos analitikų ir komentatorių neretai perima Vakarų politikai, žiniasklaida ir net kai kurie ekspertai. Šią tendenciją iš dalies paaiškina dar viena Rusijos suvokimą apsunkinanti problema: Rusijos propagandos dvilypumas. Mat Rusijos skleidžiama propaganda jau seniai nebesusiveda vien į Kremliaus kuriamus ganėtinai primityvius, tiesmukus naratyvus. Nemažą jos dalį sudaro vadinamosios antiputiniškos diasporos pasakojimai, kuriuose V. Putino režimo kritikos elementai dažnai susipina su imperinio mąstymo ideologemomis. Esminė problema ta, kad Rusijos opozicionieriai, kurių nemaža dalis po 2022 m. vasario pasitraukė į Vakarus, vien dėl savo kritinio požiūrio į Putino valdžią įgyja nemenką pasitikėjimą formuojant Vakaruose viešąją nuomonę apie Rusiją ir atliekant „geriausių“ Rusijos ekspertų vaidmenį. Tačiau tas pasitikėjimas atveria kelią klaidinantiems aiškinimams ir tokiam Rusijos suvokimui, kuris galiausiai tarnauja ne tiesai, o imperinių naratyvų skleidėjams ir „kitokios“, bet vis tiek „didingos“ ir istoriškai „teisingos“ Rusijos politinei reklamai.
Nesunku suvokti, kodėl jau nuo Krymo aneksijos ir karo Donbase laikų įvairiuose Europos viešuosiuose forumuose V. Putinui oponuojančių Rusijos intelektualų bei politikų balsas ir dalyvavimas turėjo didelę paklausą. Jie buvo laikomi ir ekspertais, geriau už visus Vakarų ekspertus pažįstančiais autentišką Rusiją, ir kolektyvine jėga, galinčia kada nors pakeisti Rusijos santvarką ir politinį veidą. Panašiai ir viltys, susijusios su poreikiu suprasti daug kam ir 2014 m., ir 2022 m. netikėtus Kremliaus veiksmus, ir Rusijos visuomenės būklę, ir karo bei politinių permainų Maskvoje galimybes, kitaip tariant – noru geriau suprasti Rusiją, nukreipė daugelio vakariečių akis į tuos, kuriuos jie laikė geriausiais šios srities žinovais – Rusijos intelektualus, pažįstančius savo šalį iš vidaus ir turinčius su ja bendrą kultūrinę prigimtį. Esminė klaida buvo (ir tebėra) naivokas įsivaizdavimas, kad „pažinti iš vidaus“ ir „pažinti geriausiai“ yra iš esmės tas pats. Jei taip būtų, tai kiekvienas žmogus pats sau susikurtų geriausią ir mėgstamiausią muziką, pasirašytų geriausią ir mėgstamiausią poeziją, pats sau būtų tobulas gydytojas, psichologas ir netgi Dievas. Bet taip nėra. Vidinės refleksijos ir nuosavų intelektinių ar kūrybinių pastangų dažnai neužtenka, norint geriau suprasti save ar savo valstybę. Politikos analizė reikalauja ne tik labai artimos pažinties su tiriamu objektu, bet ir – ne mažiau – distancijos, žvilgsnio iš toliau. Nes būtent toks žvilgsnis padeda išlaikyti objektyvumą, pamatyti visumą (ne vien tai, kas matoma iš vidaus) ir kontekstą (savo šalies santykį su ja supančia aplinka, neiškreiptą įskiepyto lojalumo „saviems“ jausmų). Todėl suprasti Rusiją iš išorės kartais galima daug geriau nei iš vidaus. Kaip tik toks tikslas keliamas šiam straipsnių rinkiniui, kuris turėtų virsti tęstinio projekto – kasmetinio almanacho „Rusija dienos šviesoje“ – pradžia.