GSSC diskusijos Prahoje santrauka: „Reikia ne tik neutralizuoti kiekvieną strėlę, bet ir pašalinti lankininką“

Geopolitikos ir saugumo studijų centras (GSSC) birželio 12 d. pirmą kartą istorijoje organizavo gretutinį renginį prestižinėje GLOBSEC Forum 2025 konferencijoje.

GSSC renginys – “Guarding the Gate: Innovation, Resilience, and NATO’s Eastern Deterrent” – koncentravosi į atgrasymą NATO rytiniame sparne, pasitelkiant inovacijas ir gerąsias skirtingų sąjungininkų, taip pat Ukrainos, praktikas. Diskusijoje dalyvavo aukšto lygio ekspertai: buvęs JAV specialusis atstovas Ukrainai Kurtas Volkeris, Miuncheno saugumo konferencijos vyresnysis bendradarbis Nico Lange, Atlantic Council Šiaurės Europos vadovė Anna Wieslander, buvusi NATO atstovė spaudai (2010-2023) Oana Lungescu ir Helsing dronų gamintojų atstovas Benjaminas Tallis. Auditorijoje – apie 40 svečių (visi norintieji netilpo į salę, organizatoriai teigė, kad tai vienas labiausiai svečius dominusių renginių per visą konferenciją). Diskusiją moderavo GSSC direktorius Linas Kojala.

Wieslander akcentavo, kaip per pastarąjį dešimtmetį transformavosi NATO saugumo architektūra, ypač pabrėžiant Švedijos ir Suomijos integraciją. Rytinio atgrasymo klausimu pabrėžta, kad NATO pereina nuo bendradarbiavimo prie integracijos rytiniame ir šiauriniame flange. Hibridinės ir konvencinės karinės grėsmės yra tos pačios grėsmės tęstinumas, todėl būtina vieningai joms pasirengti. Pabrėžta, jog „dar niekada NATO nebuvo sušauktas pagal 4-ąjį straipsnį dėl hibridinio karo“ – o būtent tokio pobūdžio scenarijai šiuo metu laikomi tikėtiniausiais.

Rytinio sparno regiono valstybės turi tapti „pirmosiomis reaguotojomis“ į šias netradicines grėsmes. Kadangi JAV vaidmuo Europoje mažėja, europiečiams reikia svarstyti, ką reiškia būti „pirmiesiems reaguojantiems“. Tam būtinas inovatyvus požiūris, jungiantis žvalgybą, kibernetiką, kosmosą, dronus ir elektroninį karą, – nes europietiškas konvencinis atsakas niekada neprilygs amerikietiškam.

Paklausta Kojalos, ar Šiaurės-Baltijos šalių integracija yra sėkmės pavyzdys, ir ar Šiaurės šalys traktuoja Baltijos valstybės kaip kertines jų saugumui, Wieslander sakė, kad iš principo – taip. Bet pripažino, jog NB8 integracija yra ketvirta pagal laipsnį po atskirų jos komponentų: Švedijos ir Suomijos tarpusavio artumo; Šiaurės šalių tarpusavio santykio; Baltijos šalių tarpusavio santykio.

Volkeris pažymėjo šias esmines hibridines grėsmes: kibernetinės atakos; išpuoliai jūroje ir oro erdvėje; išpuoliai prieš demokratines politines sistemas; padegimai; tikslingos žmogžudystės; dezinformacija. Norint tai atgrasyti, reikia traktuoti atgrasymą kaip susidedantį iš dviejų dėmenų: pajėgumų ir ryžto veikti. Abiem šiais aspektais NATO dar turi kur pasitempti.

Ukrainiečiai prisitaikė prie esamų sąlygų ir vysto pigias, bet veiksmingas technologijas – jie perėjo prie „aukštų technologijų už mažus kaštus“ požiūrio į ginkluotę, o tuo tarpu JAV vis dar koncentruojasi į brangias platformas su mažėjančia pridėtine verte naujomis karo sąlygomis. Nors buvo daug pažadų modernizuoti bepiločių orlaivių pajėgumus ir gerinti tiekimo grandines, anot dalyvių, „per pastaruosius kelerius metus pažangos padaryta labai mažai, ypač Vokietijoje“. Rusija savo ruožtu pereina prie pigių, bet ir techniškai menkai sofistikuotų, sistemų.

Paklaustas apie Trumpo politiką Rusijos atžvilgiu, Volkeris išsakė optimistišką nuostatą: Senate svarstomas sankcijų paketas gali tapti priežastimi „po kelių savaičių“ Trumpui pasakyti Putinui, kad, nepaisant jo pastangų susitarti, rezultato nėra. Todėl dėl augančio spaudimo Vašingtone jis nebegali stabdyti sankcijų griežtinimo. Tai būtų naujas svertas tikėtis palankesnio derybų rezultato.

Nico Lange buvo kritiškas dėl Vokietijos vyriausybės veiksmų stiprinant gynybos pajėgumus. Jo teigimu, būsimasis gynybos biudžetas bus „nuviliantis“. Todėl žvalgybos pranešimai apie tai, kad Rusija gali testuoti NATO 2029 m., galbūt yra net kiek per optimistiški, tarsi „suteikiant politikams šiek tiek daugiau laiko, nei yra iš tikrųjų“. Lange sakė, kad Europa tikrai „neverčia Putino nemiegoti naktį su SAFE iniciatyvomis“ ir nepadaro elementarų darbų: pvz., Vokietija neturi elektroninio karo testavimo infrastruktūros savo šalyje. Visa tai kuria „paskatas Kremliui išbandyti NATO“.

Rusija, praradusi 1 mln. karių Ukrainoje, toliau tęsia karą. Todėl, eksperto manymu, negalima susikurti iliuzijos, kad Vakarų technologinis pranašumas atsvers agresoriaus kiekybę – ir didžiulę toleranciją aukoms.

Paklaustas, ką reikėtų padaryti, kad atgrasymas suveiktų, Lange buvo tiesmukas: kai kitą kartą Rusijos orlaivis pažeis NATO oro erdvę, jis turi būti numuštas (vėliau dalyviai pažymėjo, kad JAV primygtinai neleidžia europiečiams net svarstyti toki scenarijaus). Bendrai, sakė Lange, reikėtų dažniau žvelgti į Turkiją, kuri kadaise numušė rusų lėktuvą, bei jos veikimo modelį kaip pavyzdį kitoms NATO narėms.

Tallio manymu, Europos gynybos pramonė vis dar verčiama „atnaujinti senas platformas“, nors tai brangu ir neatspindi naujos karo realybės. Esminė problema: negebėjimas gaminti dideliais kiekiais. Biurokratija vis dar susikoncentravusi į atgyvenusį veikimo modelį, todėl inovatyvūs siūlymai atsiduria aklavietėje. Tarp sėkmingesnių adaptacijos pavyzdžių vystant karinę pramonę pažymėjo Estiją – Kojala pridūrė, kad Lietuvos gynybos pramonė taip pat daro didelę pažangą. Europos šalims mobilizuotis kliudo ir transatlantinių santykių bėdos: jei JAV kalba apie Grenlandijos perėmimą, kaip susitelkti bendram darbui atgrasant Rusiją?

Lungescu priminė, jog prezidentas Zelenskis pareiškė apie Ukrainos siekį šiemet didinti dronų gamybą 40 proc. – iki 4,5 mln. vienetų, nors tam neturi pakankamai finansinių išteklių (gynybos reikmės šiais metais per pirmąjį ketvirtį „suvalgė“ ¾ Ukrainos biudžeto). Tokiu keliu turėtų sekti ir Europa.

„Saab“ vadovas Micaelis Johanssonas antrino, kad dirbtinio intelekto pilotas naikintuve „Gripen“ per kelias savaites išmoksta tiek, kiek žmogui užtrunka dešimtmečius. Tad esminiu lieka klausimas: ar esame pasirengę rimtai Rusijos provokacijai prieš Europos sąjungininkus per artimiausius 3–5 metus? Akcentuota, kad artėjančiame viršūnių susitikime Hagoje NATO sąjungininkai įsipareigos skirti 5 proc. BVP gynybai. Tačiau galutinį sėkmės vertinimą nulems laikas, per kurį tokie pareiškimai bus realizuoti. Kojala pažymėjo, kad Lietuva jau kitais metais pasieks 5,25 proc. BVP gynybai.

Diskusijoje didelis dėmesys skirtas visuomenių atsparumui. Kalbėta, kad Vakaruose, ypač tarp jaunimo, stiprėja nusivylimo nuostata, jog „gyvenimas ateityje nebėra automatiškai geresnis, nei anksčiau“. Todėl jaunimui kyla klausimas, kodėl tokią valstybę reikėtų ginti.  Tokia visuomeninė apatija, kartu su kraštutinės kairės ir dešinės partijų lozungais, kelia rimtų iššūkių kolektyvinės gynybos idėjai.

Pabrėžta, kad efektyvus atgrasymas reikalauja ne tik gynybos, bet ir ryžtingų, iš anksto suplanuotų veiksmų – „reikia ne tik neutralizuoti kiekvieną strėlę, bet ir pašalinti lankininką“. Todėl svarbu mentališkai matyti scenarijų, kuriame Rusijos agresija būtų atremiama kariaujant ne NATO, o Rusijos teritorijoje.