Po karo: Europa, Rusija ir teisingumas | „Rusija dienos šviesoje“. Almanachas. Nr. 1, 2025.

Įvadas

Karas Ukrainoje, kaip ir visi ankstesni karai, baigsis. 2025 m. gruodį, vykstant JAV, Rusijos, Ukrainos ir Europos atstovų deryboms dėl susitarimo sąlygų, karo pabaigos kontūrai įgyja dokumentinę išraišką. Ir nors vis dar aštriai nesutariama dėl to, kas turi būti fiksuota paliaubas įgalinančiame susitarime, pats faktas, kad toks dokumentas yra ir konflikto šalys pasirengusios jį svarstyti, atrodo kaip nemenka pažanga, palyginti su 2025 m. pradžia. Nė viena iš kariaujančių pusių nebesitiki to, ko tikėjosi arba skelbė besitikinčios prasidėjus Rusijos invazijai 2022 m. vasarį: pergalės savo išankstinėmis sąlygomis. Ukrainai tai buvo teritorijų susigrąžinimas de facto atkuriant 1991 m. valstybės sienas, Rusijai – Ukrainos įtraukimas į savo įtakos sferą politinio satelito pavidalu.

Šiomis aplinkybėmis galima kalbėti apie situaciją po karo ne vien kaip už horizonto esantį ir tik numanomą dalyką, bet kaip iš dabarties realijų tiesiogiai išplaukiantį ir vis labiau ryškėjantį tikrovės elementą. Net jei prognozių diapazonas – labai platus, pamatinės prielaidos, kuriomis tos prognozės būtų grindžiamos, yra jau ne tiek miglotos ateities, kiek dabarties realijų nulemiamas dalykas. Net ir skeptiškiausiose tvarios taikos klausimu naujausiose analizėse, kuriose aptariami Ukrainos ir Rusijos karo kloties scenarijai, vis dėlto nurodomos Rusijos galimybių tęsti karą ribos. Ir nors vertinimai skiriasi, kaip reali (arba minimali) laiko atkarpa įvardijami artimiausi 2–3 metai. Savo ruožtu Europos lyderiai – Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas – kaip galimos karo Ukrainoje baigties terminą mini 2026 ir 2027 metus. Turint omenyje Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trumpo pastangas kuo greičiau užbaigti karą, Europos politikų prognozės, tikėtina, skelbiamos atsižvelgiant būtent į Vašingtono diplomatines pastangas.

Sudėjus minėtus veiksnius, karo įšaldymo ar kitokios ugnies nutraukimu paremtos baigties galima pagrįstai laukti 2026–2028 m. Tuomet vis dar tęsis dabartinio JAV vadovo D. Trumpo prezidentavimo laikotarpis, tos pačios sudėties Europos Komisijos ir Vokietijos Bundestago kadencija, o tai irgi leidžia kalbėti apie galimas paliaubas Ukrainoje kaip iš dalies jau esamos realybės, o ne vien neapčiuopiamos ateities elementą. Kaip pažymi Jungtinių Valstijų užsienio reikalų tarybos ekspertas Paulas Staresas, klaidinga manyti, jog pokario sąlygas prasminga detaliau apmąstyti tik pasiekus ugnies nutraukimo susitarimą: tą reikia daryti jau dabar. Tai juolab pasakytina todėl, kad karo veiksmų nutraukimas, o ne menkai tikėtina vienos šalies pergalė tampa ryškėjančiu prioritetu tiek politikų kalbose, tiek visuomenių nuotaikose. Pačioje Ukrainoje 2025 m. reprezentatyvios visuomenės nuomonės apklausos rodo didesnę paramą ugnies nutraukimui ir kompromisui su Rusija nei prarastų teritorijų susigrąžinimo reikalavimams.

Kad ir kokiomis sąlygomis būtų pasiektas paliaubų susitarimas, kovos veiksmų nutraukimas nebūtinai virs taika – tikra karo ir konfrontacijos pabaiga. Todėl šiandien dažnai minimas Korėjos paliaubų ir padalijimo scenarijaus taikymas Ukrainai. Ko gero, tikroviška būtų žvelgti į iškart po ugnies nutraukimo prasidėsiantį periodą kaip į pereinamąjį laikotarpį, kuris gali ilgai užtrukti. Ir šiuo pereinamuoju laikotarpiu Europa susidurs su svarbiu pasirinkimu: kaip toliau elgtis su Rusija? Kaip sugyventi su ja pasaulyje, kuriame teisingumo, moralės, geopolitikos, tarptautinės teisės, ekonominių interesų, istorinės atminties, visuomenių santykio su tiesa ir politikų santykio su rinkėjais veiksniai patiria bene didžiausią tikrovės iššūkį ir spaudimą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų? Pasaulyje, kuris Francio Fukuyamos teiginius apie tariamą „istorijos pabaigą“ ir Rusiją, esą nebegyvenančią XIX amžiuje ir todėl nebetęsiančią carų imperinės politikos, pavertė jų pačių priešybėmis.

Ilgą laiką atrodė, kad XX a. pirmosios pusės katastrofos išgelbėjo (ar atgrasė?) Europą nuo to, ką Lewisas Mumfordas Antrojo pasaulinio karo metais vadino „moraliniu daltonizmu“, ir išmokė atpažinti fašizmo blogį tada, kai jis tik kelia galvą, o ne tada, kai ima grobti svetimas teritorijas. Taip pat tiek šaltojo karo laikų patirtys, tiek iššūkiai saugumui, su kuriais islamiškojo ekstremizmo ir Vladimiro Putino Rusijos agresyvių užmačių akivaizdoje teko susidurti Vakarams per pastarąjį ketvirtį amžiaus, turėjo išmokyti nesikliauti vien politiniu idealizmu, neparemtu ryžtinga galia.

Vis dėlto, kaip aiškėja, Europa neišmoko nė vienos iš šių dviejų pamokų. Iki pat 2022 m. vasario ji tęsė pragmatiškus business as usual santykius su Rusija, kurių simboliu buvo tapęs „Nord Stream II“ projektas ir kurių vidaus logika šiandien ne tik nedingo iš Vakarų didžiojo verslo lobistų lūkesčių, bet ir, į ką atvirai nurodo solidūs žiniasklaidos leidiniai, persmelkė JAV administracijos požiūrį. Didžiausia Europos ekonomika Vokietija ne tik nerodo įtikinamų ženklų, kad laikysis strateginio atstumo nuo Rusijos po karo Ukrainoje, bet nesilaiko jo net dabar, vykstant karui. Iš 352 Vokietijos verslo kompanijų, veikusių Rusijoje iki plataus masto invazijos į Ukrainą, iš Rusijos rinkos visiškai pasitraukė tik 68. Kyjivo ekonomikos mokyklos 2025 m. rugpjūtį paskelbtas tyrimas argumentais ir skaičiais parodo, kaip Vakarų verslas 2024 m. finansavo Rusijos agresiją prieš Ukrainą.

Kitas plačiai paplitęs požiūris į karą Ukrainoje, kurio būta JAV prezidento Joe Bideno administracijoje ir kuriuo toliau vadovaujamasi Europos Sąjungos politinėse viršūnėse, gali būti įvardytas kaip idealistinė pozicija. Jos esmė – teisingumo kaip karo Ukrainoje baigties pagrindinės sąlygos reikalavimas. Šiuo aspektu teisingumas apima Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimą ir tarptautinį tribunolą Rusijos įvykdytų karo nusikaltimų užsakovams Kremliuje.

Tiesa, šios pozicijos atstovų idealizmas aukščiausiuose Vakarų politinės galios postuose buvo nuolat koreguojamas ir derinamas su realia valstybių laikysena. Antai 2022 m. kovą JAV prezidentas J. Bidenas pareiškė, kad Putinas negali likti valdžioje. Visgi ši jo pozicija buvo greitai sušvelninta, kaip ir buvusio JAV valstybės sekretoriaus Antony Blinkeno ir buvusio gynybos sekretoriaus Lloydo Austino pareiškimai apie Rusijos „susilpninimą iki tokio lygio, kad ji nebegalėtų pakartoti to, ką padarė įsiverždama į Ukrainą“. Nuostatos dėl Ukrainos pergalės ir Rusijos pralaimėjimo dar ilgai, iki pat D. Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose, išliko daugelio idealistų mąstysenoje ir retorikoje, tačiau aukščiausiu politiniu lygiu jų atstovų kalbėsena buvo kryptingai keičiama kur kas švelniau skambančia nuostata „Rusija negalės laimėti“.

Idealistinės pozicijos kraštutiniai atstovai, dažnai vadinami „vanagais“, pabrėžia, jog be tarptautinės teisės normų taikymo atkūrimo (Rusijos užgrobtų teritorijų grąžinimo Ukrainai) ir teisingumo įvykdymo Rusijos atžvilgiu (tarptautinio tribunolo, reparacijų, galimai net Rusijos padalijimo) pokariu nebūtų įmanoma užtikrinti tvarios saugumo architektūros, o Vakarų įsipareigojimai pagal iki šiol galiojusias tarptautinių santykių normas savo ruožtu virstų fikcija. Viena ryškiausių „vanagiškos“ pozicijos atstovių ES vyriausioji įgaliotinė užsienio politikai ir saugumo reikalams Kaja Kallas prieš pat jos skyrimą eiti šias pareigas viešai propagavo Rusijos padalijimo idėją. Tai, kai kurių Vakarų apžvalgininkų ir politikų nuomone, įteikia Kremliui tikrą dovaną – veiksmingą propagandinį įrankį prieš Vakarus: faktais paremtą argumentą, kad būtent Vakarai, šiuo atveju – Europa, grasina Rusijos valstybingumui.

Šiame straipsnyje postuluojamos dvi minėtos pozicijos dėl galimų Europos santykių su Maskva po karo Ukrainoje: pragmatinė, kurios siekinys ir norma – business as usual santykiuose su Rusija, ir idealistinė, kurios siekinys ir norma – teisingumo įgyvendinimas agresorės atžvilgiu kaip pirminis uždavinys po karo. Pragmatinė pozicija, postuluojama kaip modelis šiame straipsnyje, būtų artima D. Trumpo administracijos orientyrams, pasirinktiems mėginant sodinti Maskvą prie derybų stalo ir užbaigti karą Ukrainoje. Ji atitinka ir kai kurių Europos vyriausybių, kaip antai Viktoro Orbano ir Roberto Fico, taip pat dešiniųjų partijų, kaip Vokietijos AfD, ir kairiųjų jėgų bei vyriausybių (Ispanija), raginančių Europą sutarti su Rusija ir nesiginkluoti iš pacifistinių sumetimų, politines nuostatas. O idealistinę poziciją geriausiai nusako ES (Briuselio) laikysena Ukrainos atžvilgiu, visus 2025 metus tolusi nuo JAV administracijos nuostatų ir atsispindinti K. Kallas ir Europos Komisijos pirmininkės U. von der Leyen politikoje. Ją būtų galima apibendrinti taip: normatyvus teisingumo įgyvendinimas, tarptautinis tribunolas V. Putinui ir jo bendražygiams, griežtas Maskvos keliamų ugnies nutraukimo sąlygų atmetimas, ideologizuotas karo traktavimas, vertinant jį kaip demokratijos kovą su autoritarizmu, ir – jokių nuolaidų tarptautinės teisės klausimais, kalbant apie Rusijos užgrobtas teritorijas.

Postuluojant šias dvi pozicijas kaip vyraujančias alternatyvas, atsispiriama nuo jas grindžiančių nuomonių, argumentų ir, vadovaujantis klasikinio politikos mokslo dialektiniu metodu, per dekonstrukciją ir kontrargumentaciją siūloma alternatyvi pozicija. Ji savo ruožtu nėra tiesiog „vidurio kelias“ tarp dviejų kraštutinumų. Tai – veikiau trečias kampas politinių galimybių trikampyje, grindžiamas kita politikos analizės paradigma ir paremtas kitokia mąstymo logika nei ta, kurią suponuoja dvi minėtos idealistinė ir pragmatinė paradigmos.

Straipsnio tikslas – parodyti ne tik minėtos trečios pozicijos galimybę ir privalumus santykio su tikrove ir idealais atžvilgiu, bet ir atskleisti jos galimus pažeidžiamumus, su ja susijusius politinius iššūkius ir pasiūlyti sprendimus – kaip į minėtus iššūkius būtų galima atsakyti siekiant efektyvesnio rezultato arba, kalbant Niccolo Machiavelli’io terminais, „efektyvios tiesos“ (verità effettuale).

N. Machiavelli’io efektyvios tiesos samprata, kaip ir sokratiškoji dialektinė teorija, šiame straipsnyje yra pamatinė metodologinė prielaida. Ji atskiria politinį realizmą nuo idealizmo, kuris Vakaruose pasireiškia jokia tikroviška politine ir karine galia neparemtų vadinamųjų vertybių – formalios tarptautinės teisės, neturinčios realaus teisėsaugos mechanizmo (jos laikymąsi užtikrinančio subjekto), abstrakčių žmogaus teisių ir abstraktaus humanitarizmo – ideologine sklaida (kartu su vadinamuoju demokratijos eksportu). Vienas autoritetingiausių N. Machiavelli’io minties ekspertų Harvey Mansfieldas efektyvią tiesą aiškina kaip faktiškumą, tikroviškumą: „Efektyvi tiesa taip pat galėtų būti vadinama faktine tiesa, nes ir faktas, ir efektas kildinami iš lotynų kalbos žodžio facere (veikti, daryti).“ Šis faktiškumas, tikroviškumas yra politinio idealizmo, pagal kurį Ukrainos karas su Rusija ir Vakarų parama Ukrainai įkūnija pasaulinę demokratijos kovą su autoritarizmu, kurią esą būtina tęsti iki pergalingos baigties, paradigmos lygio priešybė.

Esmine problema šiuo atžvilgiu tampa teisingumo klausimas, į kurį toliau ieškoma galimų atsakymų. Pragmatinė ir idealistinė pozicijos teikia tokius atsakymus, kurie labai komplikuoja svarstomą pokario tvarką, nes arba atima iš jos moralinę šerdį ir visiškai ekonomizuoja politinę tikrovę, arba paverčia Ukrainą nesibaigiančios ideologinės kovos arena – kovos, reikalaujančios ne už ją agituojančių europiečių „vanagų“, tokių kaip K. Kallas, bet paprastų ukrainiečių kraujo. Kaip sako buvusi Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio spaudos sekretorė Iuliia Mendel: „Mano šalis plūsta krauju. Daugelis tų, kurie automatiškai atmeta bet kokį taikos siūlymą, įsivaizduoja šitaip ginantys Ukrainą. Su visa pagarba, tai – aiškiausias įrodymas, kad jie net neįsivaizduoja, kas iš tikrųjų vyksta fronte ir mano šalyje.“