Nepajudinami vėjų ir audrų? Besikeičiančios Kinijos ir Rusijos partnerystės ribos

Oficialiuose Pekino pareiškimuose Kinijos ir Rusijos „beribės partnerystės“ tvirtumas nekelia abejonių: 2026 m. kovą Kinijos užsienio reikalų ministras Wang Yi patikino, kad dvišaliai santykiai išlieka „tvirti kaip kalnai, nepajudinami vėjų ir audrų“ (风雨不动安如山). Anot jo, santykiai grindžiami lygybe, aukštu politiniu pasitikėjimu ir glaudžiu strateginiu bendradarbiavimu. Tačiau 2025 m. birželį „The New York Times“ gautas nutekintas Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vidaus dokumentas atskleidė gerokai mažiau idilišką šių santykių pusę. Dokumente kontržvalgybiniame kontekste Kinija įvardijama kaip „priešas“, aprašomi įtariami Kinijos žvalgybos bandymai verbuoti Rusijos pareigūnus ir mokslininkus siekiant perimti jautrias karines technologijas bei rinkti informaciją apie karą Ukrainoje. Dar iškalbingesnis buvo FSB nurodymas savo pareigūnams: kovoti su Kinijos žvalgybine veikla taip, kad tai nesukeltų neigiamų pasekmių dvišaliams politiniams santykiams.

Vis dėlto būtų klaida Kinijos ir Rusijos suartėjimą laikyti vien diplomatiniu spektakliu. Po 2022 m. plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą abi valstybės gerokai sustiprino politinius, ekonominius ir karinius ryšius. Kinija tapo viena svarbiausių Rusijos ekonominių atramų Vakarų sankcijų akivaizdoje, o Rusija Pekinui tebėra reikšminga energetikos, saugumo ir užsienio politikos partnerė. Tačiau glaudesni ryšiai neišsklaidė ilgalaikio nepasitikėjimo ir interesų skirtumų. Priešingai, didėjanti Rusijos priklausomybė nuo Kinijos dar labiau išryškina nevienodą abiejų valstybių padėtį: Maskvai bendradarbiavimas su Pekinu tampa vis sunkiau pakeičiamas, o Kinija išsaugo gerokai daugiau laisvės spręsti ne tik savo įsitraukimą, bet ir jo sąlygas.

Kodėl tuomet Kinija ir Rusija išsaugo glaudžią partnerystę, nors nepasitikėjimas išlieka, o jų santykiai darosi vis mažiau lygiaverčiai? Bendri strateginiai interesai suteikia abiem valstybėms pakankamai priežasčių tęsti bendradarbiavimą net ten, kur jų prioritetai išsiskiria. Šią santykių dinamiką atskleidžia ekonominis ir technologinis bendradarbiavimas, Rusijos Tolimųjų Rytų regiono dinamika bei Kinijos ir Rusijos interesai Centrinėje Azijoje ir Arktyje. Šie atvejai leidžia įvertinti, kaip Kinija ir Rusija derina glaudų bendradarbiavimą su savarankiškais interesais ir kaip didėjanti asimetrija keičia jų galimybes nustatyti bendradarbiavimo sąlygas.

2. Kai ekonominė atrama tampa derybiniu svertu

Po 2022 m. Rusijos „posūkis į Rytus“ gerokai paspartėjo. Tai padėjo iš dalies kompensuoti prarastus ekonominius ryšius su Vakarais, tačiau kartu padidino priklausomybę nuo Kinijos. Pavyzdžiui, 2025 m. Kinijai teko apie 27 proc. Rusijos eksporto ir 36 proc. importo, tuo tarpu Rusija sudarė vos 2,7 proc. Kinijos eksporto ir 4,8 proc. importo, o 2025 m. dvišalė prekyba pirmą kartą per penkerius metus sumažėjo 6,9 proc. iki 228,1 mlrd. JAV dolerių. Tai iš dalies lėmė sumažėjusi rusiškų energijos išteklių importo vertė ir smarkiai sumažėjęs Kinijos automobilių eksportas į Rusiją, kurį paveikė ir pačios Maskvos įvesti importo ribojimai. Tačiau šie prekybos apimčių svyravimai nedaug keičia susiformavusią struktūrinę asimetriją. Rusija Kinijai daugiausia tiekia energetinius išteklius ir žaliavas, kurių Pekinas gali įsigyti iš įvairių partnerių, o Kinija Rusijai vis dažniau tiekia pramoninę įrangą, elektroniką, transporto priemones ir kitus produktus, kuriems po Vakarų sankcijų bei bendrovių pasitraukimo rasti alternatyvų tapo gerokai sunkiau. Vakarų gamintojų pasitraukimas Kinijos bendrovėms taip pat atvėrė daugiau galimybių Rusijos vartojimo prekių rinkoje, ypač buitinės technikos ir elektronikos segmentuose. Todėl ekonominės priklausomybės mastą šiandien geriau atskleidžia ne vien bendros prekybos apimtys, o ir tai, kiek kiekvienai valstybei kainuotų jų praradimas ir alternatyvų paieškos.

Auganti priklausomybė ir prekybinė asimetrija nereiškia, kad Maskva atsisako ginti savo ekonominius interesus. 2024 m. Kinijos gamintojams užėmus beveik 60 proc. Rusijos naujų lengvųjų automobilių rinkos (2021 m. – apie 9 proc.), Rusija smarkiai padidino importuojamiems automobiliams taikomą utilizavimo mokestį ir pradėjo aktyviau skatinti gamybos lokalizavimą. 2025 m. pirmąjį pusmetį Kinijos lengvųjų automobilių eksportas į Rusiją sumažėjo 59 proc., tuo tarpu kai kurių automobilių komponentų tiekimas išaugo. Šiuos pokyčius veikė ir mažėjanti paklausa, tačiau Maskvos sprendimai atskleidžia platesnį siekį: pasinaudoti Kinijos pramonės pajėgumais, kartu ribojant priklausomybę nuo galutinės produkcijos importo.

Technologinė priklausomybė nuo Kinijos Maskvai ypač jautri karo pramonėje. Kylio pasaulio ekonomikos instituto 2026 m. tyrimo duomenimis, Kinijos dalis Rusijos aukšto prioriteto dvejopo naudojimo prekių importe nuo maždaug ketvirtadalio iki plataus masto invazijos padidėjo iki daugiau kaip 80 proc. 2025 m. Tarp tokių prekių – elektronikos komponentai, kompiuterinio skaitmeninio valdymo (CNC) staklės, telekomunikacijų ir optinė įranga. Dar svarbiau tai, kad Kinijos vaidmuo neapsiriboja savo technologinių produktų ir komponentų tiekimu – 76 proc. Rusijos importuotų Vakarų prekės ženklų mikroprocesorių buvo tiekiami per Kiniją, o Ukrainos karinė žvalgyba nustatė, kad 2023–2024 m. Rusijos tankų gamintoja „Uralvagonzavod“ įsigijo kiniškų staklių su Vokietijos ir Japonijos bendrovių „Siemens“, „Heidenhain“ ir „Fanuc“ valdymo sistemomis.

Taigi Rusijos dalinė technologinė priklausomybė nuo Vakarų nebūtinai išnyksta net ir sumažėjus tiesioginiams prekybiniams ryšiams – dalis jos perkeliama į tiekimo grandines, kuriose Kinija, kartu su kitomis Maskvai palankiomis šalimis, veikia kaip gamintoja arba tarpininkė. Maskvai tai suteikia galimybę išlaikyti karo pramonės pajėgumus, tačiau kartu riboja jos pastangas savarankiškai užsitikrinti prieigą prie svarbiausių technologijų. Kinijos tiekėjų dominavimą lėmė ne tik šalies pramonės pranašumas, bet ir po 2022 m. susiaurėjusios Rusijos galimybės apsirūpinti kitose rinkose. Be to, konkretiems tiekimo sprendimams įtaką daro ne vien politiniai Pekino paskaičiavimai. Didelę reikšmę turi ir kiniškų bendrovių komerciniai interesai, eksporto kontrolės reikalavimai ir Vakarų sankcijų rizika. Tačiau net ir be tiesioginio politinio spaudimo didėjanti priklausomybėsiaurina Maskvos galimybes rinktis alternatyvius tiekėjus ir stiprina Kinijos derybines pozicijas dvišaliuose ekonominiuose santykiuose.

Finansų srityje ši priklausomybės kaita matoma dar aiškiau. Oficialiais duomenimis, daugiau kaip 95 proc. dvišalės prekybos jau atsiskaitoma nacionalinėmis valiutomis. Juanis Rusijos finansų sistemoje iš nišinės valiutos tapo pagrindine prieinama užsienio valiuta, naudojama ne tik komerciniuose atsiskaitymuose, bet ir valstybės finansų valdyme. Rusijos centrinio banko 2024 m. metinėje ataskaitoje nurodoma, kad juanis užima pagrindinį vaidmenį jo užsienio valiutos struktūroje, o operacijos juaniais vykdomos naftos ir dujų pajamų svyravimams švelninti bei valdant Nacionalinio gerovės fondo lėšas. Bankas taip pat pripažįsta, kad investavimo į kitų valstybių finansines priemones galimybės yra ribotos. Šis pokytis neabejotinai padėjo Maskvai sumažinti Vakarų finansinių sankcijų poveikį, tačiau dedolerizacija savaime nevirto didesne finansine autonomija. Atsisakiusi dalies Vakarų finansinės infrastruktūros, Rusija tapo labiau priklausoma nuo juanio ir atsiskaitymo kanalų, kurių veikimo sąlygų pati nekontroliuoja. Sustiprėjus JAV antrinių sankcijų grėsmei, didieji Kinijos bankai ėmė riboti su Rusija susijusius mokėjimus, o kai kurių operacijų tarpininkavimo kaštai 2024 m. buvo išaugę net iki 12 proc. Už tam tikrus sandorius su sankcionuotais Rusijos subjektais užsienio bankams gali būti apribota prieiga prie JAV finansų sistemos, net jei atsiskaitymai vykdomi ne doleriais. Rusijos atsakas parodo ir jos mėginimą prisitaikyti prie šių apribojimų: 2025 m. „Reuters“ atskleidė didžiųjų Rusijos bankų sukurtą „China Track“ mechanizmą, kuriame per trečiosiose valstybėse registruotus tarpininkus organizuojami mokėjimai su Kinija, nepasitelkiant Vakarų bankų infrastruktūros. Šio mechanizmo kaštai siekė apie 1 proc. importo ir 0,5 proc. eksporto sandoriams, bet veikimas tebebuvo ribojamas sandorių pobūdžio ir prieinamų Kinijos atsiskaitymo kanalų. Taigi Maskva randa alternatyvių atsiskaitymo būdų, tačiau šie sprendimai nepašalina esminio apribojimo: Rusija gali atsisakyti dolerio kaip atsiskaitymo valiutos, bet negali priversti Kinijos bankų rizikuoti prieiga prie JAV finansų sistemos.

Nevienodos Maskvos ir Pekino derybinės pozicijos ypač išryškėja energetikos srityje. Daugiau nei dešimtmetį planuojamas dujotiekis „Sibiro galia 2“, kurį Rusijos energetikos ministras 2026 m. rugsėjį pristatė nauju pavadinimu „Baikalo galia“, Maskvai strategiškai svarbus kaip galimybė dalį anksčiau Europos rinkai skirtų Vakarų Sibiro dujų nukreipti į Kiniją. Tačiau ilga derybų eiga rodo, kad politinis suartėjimas negarantuoja Maskvai palankesnių komercinių sąlygų. Nepaisant Rusijos pareigūnų pareiškimų apie pažangą, Kinijos užsienio reikalų ministerija 2026 m. rugsėjo 1 d. konkretaus atsakymo nepateikė ir apsiribojo bendru pareiškimuapie energetinio bendradarbiavimo gilinimą „abipusės pagarbos ir abipusės naudos“ pagrindu. „South China Morning Post“, remdamasis su derybomis susipažinusiais šaltiniais, pranešė, kad jos tebėra įstrigusios dėl didelio skirtumo tarp Maskvos ir Pekino pageidaujamos dujų kainos. Tai nereiškia, kad Rusijos dujos Kinijai nereikalingos. Priešingai, tiekimas sausumos maršrutais prisideda prie Pekino energetinio saugumo ir importo diversifikacijos. Tačiau Kinija turi daugiau alternatyvių tiekėjų, o Rusijos galimybės greitai surasti kitą tokio masto pirkėją po Europos rinkos praradimo yra ypač ribotos. Todėl esminis derybų klausimas yra ne tai, ar abi šalys suinteresuotos projektu, o kiek kiekviena jų gali sau leisti laukti.

3. Rusijos Tolimieji Rytai: Kinijos ekonominė trauka

Maskvai Tolimųjų Rytų regiono ekonominę plėtrą apsunkina didžiuliai atstumai, retas apgyvendinimas ir menki ryšiai su pagrindiniais šalies ekonominiais centrais. Ši federalinė apygarda užima daugiau kaip 40 proc. Rusijos teritorijos, tačiau joje gyvena vos 5,4 proc. visų Rusijos gyventojų, o 2018-2025 m. regiono gyventojų skaičius sumažėjo 3,4 proc. Maskvai tai reiškia nuolatinį iššūkį pritraukiant kapitalą, plėtojant infrastruktūrą ir kuriant ekonomines paskatas verslui bei gyventojams. Kaimynystė su Kinija suteikia svarbių galimybių regiono ekonominei plėtrai. Tai ypač akivaizdu Amūro srityje, kurios administracinį centrą Blagoveščenską nuo Kinijos Heihės miesto skiria tik Amūro upė. Miestus jau jungia 2022 m. atidarytas automobilių tiltas, o 2026 m. baigiama statyti ir pirmoji tarpvalstybinė keleivinė lynų trasa. Infrastruktūros plėtra taip pat atspindi sparčiai augančius ekonominius ryšius: per pirmuosius devynis 2025 m. mėnesius Kinijai teko net 76 proc. visos Amūro srities užsienio prekybos. Visgi pasienio ekonominiai ryšiai nėra tokie vienpusiai, kaip galėtų pasirodyti. Pavyzdžiui, prekyba su Rusija itin svarbi ir Kinijos pasienio Heilongdziango provincijai: 2025 m. jai teko 76,3 proc. visos provincijos užsienio prekybos ir apie 87 proc. importo, kuriame svarbią vietą užima nafta, gamtinės dujos ir kiti iš Rusijos tiekiami ištekliai.

Primorės krašte Kinijos vaidmuo ypač ryškus. 2025 m. Kinijai teko daugiau kaip 70 proc. regiono užsienio prekybos, o prekybos su Kinija apimtis siekė apie 8 mlrd. JAV dolerių. Iki 2026 m. pradžios Kinijos investuotojai čia buvo investavę apie 6,2 mlrd. rublių – beveik pusę visų regione įgyvendintų užsienio investicijų, o pagal lengvatinius investavimo režimus buvo vykdomi 66 projektai su Kinijos kapitalu. Ypač pastebimas Kinijos bendrovių vaidmuo žemės ūkyje. Primorės valdžios 2024 m. duomenimis, jos naudojo iki penktadalio regiono dirbamos žemės, o vietos valdžia buvo pasirengusi Kinijos investuotojams pasiūlyti dar apie 30 tūkst. hektarų ryžiams auginti.

Visgi besiplečianti Kinijos ekonominė veikla Rusijos Tolimuosiuose Rytuose turi ir jautrų istorinį kontekstą. Rusijoje seniai gyvuoja nuogąstavimai dėl galimos Kinijos ekspansijos, o viešojoje erdvėje ne kartą perspėta apie „Sibiro kolonizaciją“, siejant ją su Kinijos bendrovių veikla ir masine kinų migracija. Tačiau tokie nuogąstavimai ne visuomet atitiko faktinį Kinijos dalyvavimo mastą. Dar 2020 m. Rusijos mokslų akademijos mokslininkas Viktoras Larinas atskleidė didelį atotrūkį tarp Kinijos ekspansijos prognozių ir realios situacijos ir tendencijų. Nors po 2022 m. ekonominiai ryšiai pastebimai sustiprėjo, bent jau Chabarovsko duomenys nerodo masinio Kinijos piliečių įsikūrimo: 2025 m. paskelbtame migracijos tyrime nurodoma, kad 2023 m. Kinijos piliečiai sudarė vos apie 0,08 proc. miesto gyventojų.

Nuogąstavimai dėl Kinijos ekspansijos neapsiriboja migracija – juos sustiprina sudėtinga abiejų valstybių pasienio istorija. Tai gerai iliustruoja Didžiojo Usūrio sala prie Chabarovsko, dėl kurios padalijimo sutarta tik 2004 m., o 2008 m. apskritai užbaigtas visos sienos nustatymo procesas. Šiandien ši sala tapo bendro ekonominio vystymo projektu: 2026 m. gegužės mėn. Kinijos ir Rusijos bendrame pareiškime numatyta spartinti naujos pasienio perėjos statybą, tačiau kartu pripažinta, kad derybos dėl laivybos aplink salą reguliavimo dar nėra baigtos. Vis dėlto formalus teritorinių nesutarimų išsprendimas neištrynė istorinės atminties ir nacionalistinių nuotaikų. Kinijos viešojoje erdvėje XIX a. Aigūno ir Pekino sutartimis Rusijos imperijai perduotos teritorijos tebėra siejamos su „nacionalinio pažeminimo“ laikotarpiu. Tokios nuotaikos išryškėjo ir 2026 m., kai Kinijos socialiniuose tinkluose kritikos sulaukė kinų moksleivių dalyvavimas Pergalės dienos renginiuose Vladivostoke, daliai komentatorių priminus Rusijos vaidmenį istoriniuose Kinijos teritoriniuose praradimuose. Šie klausimai jautrūs ir Rusijos pusėje: 2025 m. Primorės gubernatorius Olegas Kožemiaka viešai kritikavo, jo teigimu, Kinijoje skleidžiamą istorijos interpretaciją, esą dabartinio Primorės krašto teritorija iki nesąžiningai pasiektos 1860 m. Pekino sutarties priklausė Kinijai, ir paragino stiprinti rusiškąjį regiono istorijos pasakojimą.

Įdomu tai, kad istorinės nuoskaudos nereiškia, kad Tolimųjų Rytų gyventojų požiūris į Kiniją yra vien neigiamas. Priešingai, Levada tyrimas rodo, kad Tolimųjų Rytų gyventojai Kiniją vertina net palankiau nei daugelio kitų Rusijos regionų gyventojai. Prie tokio požiūrio gali prisidėti intensyvesni tiesioginiai ryšiai: tyrimo duomenimis, Kinijoje yra lankęsi beveik pusė regiono gyventojų, palyginti su maždaug 6 proc. visos Rusijos mastu. Tačiau tyrimas dar kartą išryškino paplitusius visuomenės nuogąstavimus dėl rizikos Rusijai tapti Kinijos „žaliavų priedėliu“, nepalankias energijos išteklių eksporto sąlygas ir ribotą Kinijos pasirengimą dalytis pažangiomis technologijomis. Išlieka ir baimių dėl galimų teritorinių pretenzijų, kurias stiprina istorinė atmintis bei akivaizdus abiejų valstybių ekonominės ir demografinės galios skirtumas. Šį palankaus požiūrio ir nerimo dėl priklausomybės derinį atskleidžia ir „Levada“ grupinės diskusijos: kai kurie jų dalyviai nuogąstauja, kad Rusijai nesugebėjus plėtoti savo pramonės ir technologijų, Kinija gali įgyti galimybę diktuoti jai bendradarbiavimo sąlygas ir paversti Rusiją „vasale“.

Didėjančią regiono ekonominę priklausomybę nuo Kinijos skatina ir pačios Maskvos sprendimai dėl Tolimųjų Rytų plėtros. Nuo 2026 m. įsigaliojęs tarptautinių spartesnės plėtros teritorijų režimas užsienio investuotojams numato ilgalaikes mokestines lengvatas, palankesnes veiklos sąlygas ir iki penkiolikos metų siekiančias reguliacinio stabilumo garantijas. Investuotojų komercinei informacijai taip pat numatyta speciali apsauga. Rusijos Tolimųjų Rytų ir Arkties plėtros ministras Aleksejus Čekunkovas Kinijos žiniasklaidai tiesiai įvardijo Kiniją svarbiausia regiono užsienio investicijų kilmės valstybe ir paragino jos bendroves naudotis naujuoju režimu. Tarp numatytų projektų – bendra žemės ūkio demonstracinė zona Primorėje, kurią plėtoja Kinijos bendrovė Jiabei Agriculture. Jos veikla orientuota ne tik į žaliavų auginimą, bet ir į perdirbimo, sandėliavimo bei logistikos grandinės kūrimą prie Suchodolo uosto, produkciją planuojant eksportuoti į Japoniją, Pietų Korėją ir Pietryčių Aziją. Kinijos generalinis konsulas Vladivostoke Wu Deminas 2026 m. rugsėjį kartu pabrėžė, kad Kinijos įmonės iš Rusijos tikisi stabilesnės reguliacinės aplinkos, didesnio skaidrumo ir efektyvesnių administracinių paslaugų. Tai atskleidžia abipusius interesus, tačiau ir jų skirtumus: Rusija siekia panaudoti Kinijos kapitalą bei technologijas savo regioninei plėtrai, o Kinijos bendrovės – pasinaudoti Rusijos teritorija, ištekliais ir infrastruktūra platesnėms komercinėms veikloms. Tokie projektai gali padėti Rusijai kurti didesnę pridėtinę vertę, tačiau kartu įtraukti vietos ekonomiką į tiekimo ir eksporto grandines, kurių svarbiausi komerciniai sprendimai priimami ne Rusijoje.

Nepaisant augančios prekybos ir Maskvos pastangų pritraukti Kinijos investicijų, pramoninė bei infrastruktūrinė integracija nėra tokia sparti. 2026 m. publikuotame tyrime V. Larinas konstatavo, kad spartų prekybos augimą po 2022 m. daugiausia skatino Rusijos rinkoje atsivėrusios galimybės, o investicijų ir pramoninio bendradarbiavimo mastas tebėra nedidelis. Jo vertinimu, taip pat nėra reikšmingos pažangos įgyvendinant anksčiau planuotus „Primorė-1“ ir „Primorė-2“ transporto koridorius. Gilesnės integracijos kliūčių Kinijos tyrėjai įžvelgia ir Rusijos požiūryje į regiono saugumą. 2026 m. Kinijos moksliniame žurnale paskelbtame tyrime viena iš transporto tinklų plėtros kliūčių įvardyta Rusijos Tolimuosiuose Rytuose ilgą laiką vyravusi nuostata „saugumas svarbiau už vystymąsi“ (安全重于发展). Tai atskleidžia svarbią Maskvos politikos įtampą: siekdama Kinijos investicijų regiono plėtrai, Rusija kartu turi derinti ekonominius interesus su saugumo prioritetais ir siekiu išsaugoti strategiškai svarbios infrastruktūros kontrolę.

3. Auganti Kinijos reikšmė nuo Centrinės Azijos ir Arkties

Centrinėje Azijoje ir Arktyje stiprėjantis Kinijos vaidmuo skirtingai veikia Rusijos pozicijas. Centrinėje Azijoje Pekinas plečia tiesioginius ekonominius, politinius ir saugumo ryšius su regiono valstybėmis, mažindamas kai kuriuos tradicinius Maskvos įtakos pranašumus. Arktyje padėtis kitokia: Rusija išsaugo svarbiausios infrastruktūros kontrolę, tačiau jos siekis plėtoti energetikos ir transporto projektus suteikia Kinijai vis daugiau galimybių įsitvirtinti regione.

Centrinė Azija: Kinijos įsitvirtinimas

Centrinėje Azijoje šis pokytis pirmiausia matomas prekybos ir institucinio bendradarbiavimo lygmeniu. 2025 m. Kinijos prekyba su penkiomis regiono valstybėmis pirmą kartą viršijo 100 mlrd. JAV dolerių ir pasiekė 106,3 mlrd., o Kinija tapo didžiausia regiono prekybos partnere. Kazachstano atvejis gerai atskleidžia pasikeitusią ekonominių ryšių struktūrą: 2025 m. Kinijai teko 19,2 proc. šalies eksporto, Rusijai – 10,3 proc., o importo dalys beveik susilygino – atitinkamai 29,2 ir 29,7 proc. Dar reikšmingesnis pokytis vyksta instituciniu lygmeniu. Per dvejus metus Kinijos–Centrinės Azijos bendradarbiavimo formatas iš labiau simbolinės viršūnių susitikimų platformos virto nuolatine regionine struktūra su veikiančiu sekretoriatu ir trylika ministrų lygmens bendradarbiavimo mechanizmų. 2025 m. Astanoje Kinija ir penkios regiono valstybės pasirašė Nuolatinės geros kaimynystės, draugystės ir bendradarbiavimo sutartį, o jų bendradarbiavimo darbotvarkė apima jau ne vien prekybą ar transportą, bet ir strategines naudingąsias iškasenas, skaitmeninę infrastruktūrą, teisėsaugą bei saugumą.

Kinijos ir Rusijos vaidmenis Centrinėje Azijoje ilgą laiką apibūdinti paprastai: Pekinas pirmiausia rūpinasi ekonominiais ryšiais, o Maskva išlaiko pagrindinį vaidmenį saugumo srityje. Tokia interpretacija šiandien tampa vis mažiau tiksli. Rusija regione tebeturi reikšmingų karinių, politinių ir institucinių pranašumų, įskaitant karines bazes Tadžikistane bei Kirgizijoje, Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją ir glaudžius ryšius su vietos politiniu elitu. Tačiau Kinijos veikla jau neapsiriboja ekonominių projektų finansavimu. 2026 m. Prancūzijos tarptautinių santykių instituto (IFRI) tyrimas rodo, kad Kirgizijoje ir Tadžikistane Pekinas aktyviai plečia bendradarbiavimą su saugumo institucijomis, stiprina ryšius su valdančiuoju elitu ir tiekia technologinius bei administracinius sprendimus, susijusius su sienų kontrole, vidaus saugumu ir valstybės valdymu. Nėra aiškaus pagrindo teigti, kad Kinija siekia pakeisti Rusiją, bet akivaizdu, kad Pekinas vis aktyviau plėtoja savarankiškas saugumo įtakos priemones, įžengdamas į sritis, kuriose Maskva tradiciškai turėjo reikšmingą įtaką.

Šį procesą sustiprina ir transporto infrastruktūros ambicijos. Dešimtmečius svarstytas Kinijos–Kirgizijos–Uzbekistano geležinkelis 2024 m. pabaigoje pagaliau perėjo į statybos etapą, o 2026 m. vasarą darbai Kirgizijos teritorijoje jau buvo vykdomi plačiu mastu. Kartu Kinija remia Transkaspijos transporto koridoriaus plėtrą, leidžiančią gabenti krovinius tarp Kinijos ir Europos aplenkiant Rusijos teritoriją. Kinijos Nacionalinė plėtros ir reformų komisija šiuos pokyčius pristato kaip Centrinės Azijos virsmą iš geografiškai izoliuoto regiono į svarbią Eurazijos transporto kryžkelę. Tokie projektai nėra savaime nukreipti prieš Maskvą – pirmiausia jie atitinka pačių regiono valstybių ekonominius interesus. Visgi tokių alternatyvų plėtra ilgainiui gali silpninti vieną svarbiausių Rusijos istorinių įtakos svertų – jos vaidmenį ir įtaką pagrindiniuose Eurazijos transporto maršrutuose.

Būtų pernelyg supaprastinta stiprėjantį Kinijos vaidmenį Centrinėje Azijoje laikyti vien kryptinga Rusijos išstūmimo strategija. Regiono valstybės nėra pasyvios Pekino ir Maskvos konkurencijos stebėtojos: jos pačios plečia ryšius su Kinija, Turkija, ES ir kitais partneriais, siekdamos didesnės ekonominės bei politinės pasirinkimo laisvės. Rusija regione tebeturi reikšmingų politinių ir saugumo įtakos svertų, tačiau tiesioginiai Pekino ryšiai su Centrinės Azijos valstybėmis ir alternatyvių transporto maršrutų plėtra mažina anksčiau turėtą Maskvos išskirtinumą. Vis dėlto ši konkurencija kol kas neperaugo į platesnę Kinijos ir Rusijos konfrontaciją: abi valstybes tebesieja strateginiai interesai, ypač siekis išlaikyti regiono stabilumą ir riboti Vakarų įtaką.

Arktis: vartai tebėra rusiški, bet Pekinas pro juos žengia vis giliau

Arktyje Kinijos ir Rusijos santykių dinamika kitokia. Maskva išlaiko lemiamą vaidmenį administruojant Šiaurės jūrų kelią palei Rusijos Arkties pakrantę, kontroliuoja svarbiausią pakrantės infrastruktūrą ir disponuoja didžiausiu pasaulyje branduolinių ledlaužių parku. Tuo metu Kinija dar 2018 m. Arkties politikos dokumente save apibrėžė kaip „beveik Arkties valstybę“ (近北极国家) ir pristatė „Poliarinio šilko kelio“ iniciatyvą, siekdama platesnio dalyvavimo regiono ekonominėje veikloje bei valdyme. Šie interesai niekada visiškai nesutapo. Vienas esminių skirtumų susijęs su pačia Arkties ateities vizija. Pekinas siekia platesnio tarptautinio dalyvavimo regiono valdyme ir transporto maršrutų naudojime, o Maskva Šiaurės jūrų kelią pirmiausia laiko nacionaliniu strateginiu koridoriumi, kurio kontrolės nenori prarasti. Todėl Kinijos dalyvavimo plėtra Rusijai reiškia ir papildomas ekonomines galimybes, ir poreikį kontroliuoti, kiek savarankiškumo Pekinas gali įgyti strategiškai jautriame regione.

Vis dėlto Vakarų sankcijos ir Rusijos Arkties projektų finansavimo bei technologiniai sunkumai šią pusiausvyrą palaipsniui keičia. 2024 m. Kinija ir Rusija įsteigė atskirą Šiaurės jūrų kelio bendradarbiavimo pakomitetį, o 2026 m. rugpjūtį surengtas jau trečiasis jo posėdis. Po šia struktūra veikia laivybos plėtros, navigacijos saugumo bei poliarinių laivų statybos ir technologijų darbo grupės. 2026 m. spalio 12 d. susitikime su Rusijos prezidento padėjėju Nikolajumi Patruševu Wang Yi pabrėžė Kinijos „Poliarinio šilko kelio“ ir Rusijos Šiaurės jūrų kelio plėtros tikslų suderinamumą, kartu akcentuodamas pagarbą pakrančių valstybių suverenitetui ir saugumui. Tokia diplomatinė prieiga leidžia abiem valstybėms akcentuoti bendrus projektus, neatsisakant skirtingų Arkties valdymo prioritetų. Pavyzdžiui, 2026 m. Kinijos bendrovė „Sea Legend Shipping“ pradėjo sezoninius reguliaraus grafiko konteinerinius reisus tarp Kinijos ir Europos per Šiaurės jūrų kelią. Iki rugsėjo pabaigos buvo išvykę visi aštuoni suplanuoti reisai. „Rosatom“ duomenimis, 2025 m. Kinijos ir Rusijos uostus jungę kroviniai jau sudarė apie 5,4 mln. tonų, arba beveik 15 proc. viso Šiaurės jūrų kelio krovinių srauto. Šie pokyčiai rodo Kinijos perėjimą nuo pavienių laivybos bandymų prie labiau organizuoto dalyvavimo, nors nuolatinės, ištisus metus veikiančios transporto sistemos dar nėra.

Kartu bent kol kas nereikėtų pervertinti Šiaurės jūrų kelio ekonominių perspektyvų. Nors pastaraisiais metais daug kalbama apie galimą Arkties maršruto konkurenciją su Sueco kanalu, 2025 m. visu Šiaurės jūrų keliu buvo pervežta apie 37 mln. tonų krovinių, iš kurių tik 3,2 mln. tonų teko tranzitui tarp Azijos ir Europos. Likusią dalį daugiausia sudarė Rusijos vidaus ir eksporto srautai. Be to, maršrutas tebėra sezoninis, brangus ir priklausomas nuo ledo sąlygų bei geopolitinių aplinkybių. 2026 m. rugsėjį Carnegie paskelbtoje analizėje Michailas Korostikovas atkreipė dėmesį, kad dabartinį Šiaurės jūrų kelio patrauklumą iš dalies lemia kitų tarptautinių maršrutų sutrikimai, o ne esminis jo ekonominio konkurencingumo pagerėjimas. Todėl Šiaurės jūrų kelias Kinijai kol kas nėra patikima alternatyva pagrindiniams prekybos maršrutams.

Pasikeitusias ekonominių santykių sąlygas atskleidžia sankcionuotas Rusijos „Arctic LNG 2“ projektas. JAV ir ES ribojimai smarkiai apsunkino jo finansavimą, technologijų tiekimą ir suskystintų gamtinių dujų realizavimą. Šie ribojimai palietė ir pačias Kinijos bendroves: 2023 m. pabaigoje „Reuters“ pranešė, kad po 10 proc. projekto akcijų turinčios Kinijos CNPC ir CNOOC korporacijos dėl sankcijų sustabdė dalyvavimą jo finansavimo ir produkcijos pirkimo įsipareigojimuose. Visgi Kinija visiškai neatsitraukė: 2025 m. buvo priimtas 21 šio projekto SGD krovinys, o, kaip teigiama žiniasklaidoje, Rusijos bendrovė „Novatek“ Kinijos pirkėjams taikė 30–40 proc. siekiančias nuolaidas. Kinijos reikšmė neapsiribojo produkcijos realizavimu: 2026 m. liepą į Rusijos Kolos pusiasalį atgabenti Kinijoje pagaminti technologiniai moduliai, reikalingi projekto infrastruktūrai plėtoti. Sankcijos Kinijos dalyvavimą projekte ne tiek nutraukė, kiek pakeitė jo formas: vienos bendrovės sustabdė savo įsipareigojimus, kitos toliau perka rusiškas dujas su nuolaida ar tiekia projektui reikalingą įrangą. Maskvai bendradarbiavimas su Kinija tampa vis svarbesnis, tačiau konkrečių sandorių sąlygas lemia ne vien strateginiai abiejų valstybių interesai, bet ir Kinijos bendrovių komercinės naudos bei sankcijų rizikos vertinimas.

Kinijos vaidmens plėtra pastebima ir saugumo srityje, kuri Maskvai tradiciškai buvo gerokai jautresnė. Šio bendradarbiavimo pagrindas pradėtas kurti dar 2023 m., kai Kinijos pakrančių apsaugos tarnyba ir Rusijos FSB pasienio tarnyba pasirašė memorandumą dėl bendradarbiavimo jūrų teisėsaugos srityje. 2024 m. Kinijos pakrančių apsaugos laivai, veikdami kartu su Rusijos pajėgomis, pirmą kartą Kinijos pakrančių apsaugos istorijoje įplaukė į Arkties vandenyną. Lietuvos VSD ir AOTD 2026 m. grėsmių vertinime pažymi, kad Rusija, leisdama Kinijos kariniams ir pakrančių apsaugos laivams veikti Arktyje, greičiausiai daro Pekinui nuolaidų, o Kinija siekia stiprinti ilgalaikį karinį dalyvavimą regione. Nors tai dar nereiškia savarankiško ar nuolatinio Kinijos karinio dalyvavimo Rusijos Arktyje, reikšmingas pats Maskvos sprendimas suteikti Pekinui daugiau praktinės veiklos galimybių regione, kuriame ji anksčiau itin ribojo išorės saugumo veikėjų vaidmenį.

Centrinė Azija ir Arktis parodo skirtingus Kinijos vaidmens didėjimo būdus. Pirmuoju atveju Rusijos išskirtinumą mažina savarankiškas Pekino bendradarbiavimas su regiono valstybėmis ir pačių šių valstybių sprendimai. Antruoju – didesnes galimybes Kinijai suteikia pačios Maskvos ekonominiai bei strateginiai poreikiai. Abiem atvejais Rusija išsaugo reikšmingų įtakos svertų, o interesų skirtumai kol kas neperauga į atvirą konfrontaciją. Tačiau jos anksčiau turėtos išskirtinės pozicijos tampa vis mažiau savaime suprantamos.

Išvados. Partnerystės ribos ir nevienoda jų kaina

Rusijos FSB nurodymas kovoti su Kinijos žvalgybine veikla taip, kad tai nepakenktų dvišaliams santykiams, atskleidžia vieną svarbią šios partnerystės savybę: net ir rimtas tarpusavio nepasitikėjimas nebūtinai tampa kliūtimi bendradarbiauti įvairiose srityse. Maskvai Kinijos rinka, technologijos ir finansiniai kanalai padeda prisitaikyti prie Vakarų sankcijų, o Pekinui Rusija svarbi ne tik kaip energijos išteklių tiekėja, bet ir kaip reikšminga karinė bei diplomatinė partnerė konkurencijos su JAV kontekste. Abi valstybes sieja suinteresuotumas riboti JAV ir jos sąjungininkių įtaką tarptautinėje politikoje. Todėl nesutarimai dėl konkrečių projektų ir jų sąlygų kol kas nenusveria abiejų valstybių suinteresuotumo išsaugoti partnerystę.

Tačiau bendradarbiavimo nauda nereiškia, kad abi valstybės vienodai priklauso nuo jo tęstinumo. Rusija išsaugo galimybių ginti savo ekonominius interesus, tačiau po 2022 m. gerokai susiaurėjus alternatyvioms rinkoms ir tiekimo kanalams, jos galimybės derėtis daugelyje sričių tapo labiau ribotos. Kinija savo ruožtu gali atsargiau vertinti konkrečių projektų naudą ir sankcijų riziką, neprarasdama bendro strateginio suinteresuotumo santykiais su Maskva. Ši nelygybė nebūtinai reiškia tiesioginį Pekino spaudimą: ją didina ir pačios Rusijos tarptautinė padėtis, ir abiejų šalių bendrovių komerciniai sprendimai. Visgi pagrįsta daryti išvadą, kad platesnis ekonominių ryšių su Kinija sutrikimas Maskvai būtų gerokai skaudesnis nei Pekinui.

Apžvalgoje aptarti atvejai taip pat neleidžia Kinijos vaidmens stiprėjimo tapatinti su nuosekliu Rusijos išstūmimu. Tolimuosiuose Rytuose Maskva pati siekia Kinijos investicijų, nors gilesnį ekonominį bendradarbiavimą riboja ne tik praktinės kliūtys, bet ir Rusijos saugumo prioritetai ir išlikęs nepasitikėjimo jausmas. Centrinėje Azijoje Pekinas savarankiškai plečia ryšius su regiono valstybėmis, kurios savo ruožtu siekia mažinti priklausomybę nuo bet kurio vieno partnerio. Arktyje Kinijos dalyvavimas didėja glaudžiai bendradarbiaujant su Rusija, kuri išsaugo svarbiausios infrastruktūros kontrolę, tačiau savo energetikos ir transporto projektams vis labiau pasitelkia Kinijos įmones, investicijas ir technologinius sprendimus. Kinijos įtaką didina ne vien Pekino iniciatyvos: kai kur daugiau galimybių jai suteikia pati Maskva, nes be Kinijos rinkos, kapitalo ar technologijų įgyvendinti savo planus ir ambicijas darosi vis sunkiau.

Tai, kad atskiri nesutarimai kol kas nesukėlė platesnės politinės konfrontacijos, nereiškia, jog Pekinas pasirengęs bendradarbiauti su Maskva bet kokiomis sąlygomis. Didėjanti priklausomybė skatina Maskvą palaikyti stabilius ryšius su Pekinu, o Kinijos galimybė atsirinkti bendradarbiavimo sritis leidžia jai vengti dalies nepageidaujamų įsipareigojimų ir bendradarbiauti ten, kur apsimoka ne tik politiškai, bet ir ekonomiškai. Lietuvai ir Europai svarbu tai, kad Kinijos atsargumas dėl sankcijų ir nenoras besąlygiškai remti Maskvą nekeičia reikšmingo jos vaidmens aprūpinant Rusijos karo pramonę reikalingomis prekėmis ir technologijomis bei realizuojant energijos išteklius. Kinijos ir Rusijos partnerystė nėra „nepajudinama“, tačiau net ir turėdama aiškias ribas ji tebėra svarbi ekonominė ir technologinė atrama, padedanti Maskvai tęsti karą prieš Ukrainą.