„Made in China“: Nuo plastikinių žaislų iki dirbtinio intelekto

 Įsišaknijusi praeityje, paruošta ateičiai

„Made in China“ – smulkiomis juodomis raidėmis atspausdintas žymės vaizdinys, kuris nejučia persmelkia beveik kiekvieną kasdienybės lygmenį – jį galima išvysti ant pigių žaislų, tekstilės gaminių, baldų ar kitų įvairiausių plataus vartojimo prekių. Iš pirmo žvilgsnio tai tik techninis užrašas, tačiau jis byloja apie ilgą laiką dominavusį Kinijos, kaip neprilygstamos žemos pridėtinės vertės gamybos ir tiekėjos gigantės, statusą – faktą, kuris išlieka aktualus ir šiandien.

Tačiau per pastarąjį dešimtmetį ši žymė įgijo naują, daugiasluoksnę reikšmę, atspindinčią Kinijos strateginį posūkį: nuo masinės, pigios gamybos prie aukštos technologinės vertės kūrimo, inovacijų ir pažangios pramonės. Šį virsmą įprasmino 2015 m. paskelbta nacionalinė strategija „Made in China 2025” (MIC25) – plataus užmojo pramonės politika, kuria siekta iki 2025 m. paversti šalį pasauline pažangios gamybos lydere. Iniciatyva numatė reikšmingai sumažinti priklausomybę nuo importuojamų technologijų ir užsienio bendrovių bei didinti pasaulinį konkurencingumą ir technologinę lyderystę dešimtyje strategiškai svarbių sektorių: nuo naujos kartos informacinių technologijų, aviacijos, greitųjų geležinkelių ir pažangių transporto priemonių iki biomedicinos inovacijų bei modernios žemės ūkio technikos ir švarių technologijų.

Šie ambicingi siekiai nebuvo visiškai nauji. Jau XX a. 9–10 deš. Kinija pradėjo kryptingai formuoti „vietos inovacijomis“ ir technologinių savarankiškumu grįstą vystymosi trajektoriją per aukštųjų technologijų plėtros programas pradėtas 1986 ir 1997 m. Vėliau sekė penkiolikos metų trukmės mokslo ir technologijų plėtros planas, pristatytas 2006 m. Vis dėlto, MIC25 žymėjo pramonės politikos pastangų suintensyvėjimą, kuris sulaukė didelės tarptautinės kritikos, ypatingai iš pirmosios Donaldo Trumpo administracijos. Susirūpinimas kilo dėl rinką iškreipiančių subsidijų, diskriminacinių praktikų, įskaitant ribojamus užsienio bendrovėms patekti į Kinijos rinką. Todėl augant neigiamoms reakcijoms į Kinijos tolstančią nuo rinkos ekonomikos normų kryptį, Pekinas buvo priverstas gerokai apriboti iniciatyvos viešąją sklaidą –  nuo 2018 metų MIC25 terminas palaipsniui išnyko iš oficialiosios retorikos.

Visgi, MIC25 strategijos esminiai tikslai toliau nuosekliai įgyvendinami per naujas, konceptualiai artimas išraiškas. Tokios sąvokos kaip „dvejopa cirkuliacija,” „aukštos kokybės augimas,” o pastaruoju metu ir „naujos kokybės gamybinės jėgos“ atspindi nuoseklų Kinijos siekį transformuoti savo ekonomiką į pažangių technologijų ir inovacijų epicentrą. Šis siekis grindžiamas dar didesniu valstybės subsidijų mastu, vietinės gamybos prioretizavimu bei strateginiu atitrūkimu nuo užsienio priklausomybės, tuo pačiu didinant Vakarų priklausomybę nuo Kinijos per eksportą.

Sėkmė struktūrinių iššūkių akivaizdoje?

Per dešimtmetį nuo MIC25 iniciatyvos paskelbimo, tiek pati strategija, tiek jos evoliucionavusios formos įgavo apčiuopiamą pagreitį ir atnešė reikšmingų rezultatų – nuo aukštos technologijos produktų iki didesnio savarankiškumo ir tarptautinio konkurencingumo. Transformacija ypač ryškiai atsiskleidė švariosios energetikos sektoriuje: net aštuonios iš dešimties didžiausių pasaulio saulės energijos bendrovių yra įsikūrusios Kinijoje, o šešios iš dešimties didžiausių elektromobilių akumuliatorių ir vėjo turbinų gamintojų taip pat yra Kinijos kilmės.

Ši dinamika ypač ryškiai atsispindi elektromobilių sektoriuje – 2024 m. Kinijos BYD aplenkė Tesla ir tapo didžiausia pasaulyje elektromobilių gamintoja pagal pardavimus. Telekomunikacijų srityje Huawei, laikoma Kinijos technologijų absoliučia lydere, 2023-aisiais tapo didžiausia pasaulyje ryšių įrangos tiekėja, užimdama net 35% pasaulinės 4G ir 5G bazinių stočių rinkos. Dar vienas reikšmingas žingsnis – pirmojo nešiojamojo kompiuterio su savąja HarmonyOS operacine sistema pristatymas, kuris žymi atsitraukimą nuo Microsoft Windows ir Apple macOS dominavimo.

Tuo pačiu metu Huawei kuria puslaidininkių gamybos liniją pažangiems lustams – vienai iš dabartinių ir kritinių Kinijos technologinių silpnybių – ir pirmą kartą bandydama savarankiškai pagaminti 7 nm išmanųjį telefoną bei „Ascend“ DI procesorius. Robotikos srityje Kinija vien 2022 m. įdiegė daugiau nei pusę visų pasaulyje pramoninių robotų. Biotechnologijos taip pat tapo strateginiu prioritetu, ypač onkologijoje, kur Kinija siekia pasaulinės lyderystės naujos kartos gydymo priemonėse.

Šie pavyzdžiai rodo, kad Kinija nuosekliai artėja – o kai kuriais atvejais netgi pralenkia – technologinį pasaulio lygį vis platesniame sektorių spektre. Spartėjanti pažanga visgi dar užklumpa pasaulį netikėtai, ypatingai, kai tokie pavyzdžiai kaip DeepSeek dirbtinio intelekto modelis priverčia staiga suprasti, kad Kinija gali savarankiškai, be tiesioginio Vakarų technologinio kapitalo ir įdarbio, konkuruoti dirbtinio intelekto srityje ir ne tik.

Vis dėlto, nepaisant įspūdingos pažangos, Kinijos pramonės politika atnešė ir reikšmingų iššūkių. Didžiuliai valstybės finansiniai ištekliai dažnai yra nukreipiami į besidubliuojančius, menkai koordinuotus ir mažai efektyvius projektus, kurie skatina perteklinius gamybos pajėgumus ir neveiksmingumą. Dėl riboto šalies namų ūkio vartojimo lygio šie pajėgumai lieka neišnaudoti, o tai ima slopinti ekonominį tempą ir kelia grėsmę tvariam augimui. Šis disbalansas tampa vis akivaizdesnis, atskleisdamas struktūrinius iššūkius pačioje Kinijos augimo trajektorijoje.

Tarp ekonominės logikos ir strateginio užsispyrimo

Įprasta ekonomikos logika diktuotų, kad Kinijos vadovybė turėtų suteikti fiskalinę paramą namų ūkiams ir skatinti vidaus vartojimą, taip absorbuojant perteklinius pajėgumus ir subalansuojant augimo modelį. Nors teoriškai tai yra būtinas žingsnis, praktikoje Kinijai tai reiškia savanoriškai iš esmės pakeisti ekonomikos modelį: pereiti nuo ilgalaikio gamybos ir eksporto sektorių rėmimo prie plataus masto paramos namų ūkiams. Tokios investicijos, priešingai nei infrastruktūros projektai ar pramonės subsidijos, trumpuoju laikotarpiu nėra linkusios generuoti spartaus ekonomikos ir BVP augimo, o jų atsipirkimas reikalauja laiko ir kantrybės. Tačiau dabartinė Kinijos vadovybė, siekianti išlaikyti numatytą 5 procentų augimo tempą, yra nelinkusi prisiimti šios rizikos, todėl vietoj struktūrinių reformų dominuoja trumpalaikį spartų augimą palaikantys sprendimai.

Nemažiau svarbu ir tai, kad jei MIC25 iniciatyvos pradžioje pramonės politika daugiausia siekė kilimo pasaulinėje vertės grandinėje, tai šiandien ji vis labiau tampa persmelkta geopolitinių apskaičiavimų susipynusių su „aukštos kokybės plėtra” ir nacionalinio saugumo imperatyvais. Gegužės viduryje Pekinas paskelbė naujausią nacionalinio saugumo baltąją knygą, kurioje aiškiai pabrėžiama, jog „aukšto lygio saugumas“ neatsiejamas nuo „aukštos kokybės plėtros” – ir atvirkščiai. Tai ne tik atskleidžia augantį saugumo ir ekonomikos susiliejimą, bet ir signalizuoja, kad šalies vadovybė neketina atsisakyti esminių strateginių gairių. Tad resursų švaistymas, neefektyvus finansinių srautų paskirstymas ir iš to kylantys pertekliniai gamybiniai pajėgumai vis labiau tampa ne atsitiktinėmis sistemos ydomis, o pačios sistemos ypatybėmis.

Tokia trajektorija tik išdidina Kinijos ekonominius iššūkius – įskaitant augančią defliacijos grėsmę.  Kinijos prezidentas Si Dzinpingas jau seniau perspėjo tautą ruoštis „pokyčiams, kokių nematyta per šimtmetį“. Jo vizijoje, siekis grąžinti Kiniją į pasaulio centrą, vadinamą „Didžiuoju Kinijos tautos atgimimu,” reikalauja ilgalaikės kovos – ypač su strategine varžove JAV. Šioje kovoje tiek partija, tiek visuomenė turi būti pasiruošusios „valgyti kartėlį“ – t. y. atlaikyti ekonominius sunkumus aukštesnio tikslo vardan.

Turint omenyje šį aiškiai artikuliuotą ryžtą ir ideologinį pasirengimą, ES raginimai Pekinui „rodyti santūrumą“ dėl eksporto ir dempingo ar JAV taikomi tarifai, skirti priversti Kiniją laikytis „teisingesnės“ pramonės ir prekybos politikos, atspindi pavojingą Kinijos politinės ekonomikos nuoseklumo neįvertinimą. Būtent MIC25 ir vėlesnės jos variacijos rodo, kad Kinijos atsakas į išorinį spaudimą nėra nuolaidos ar prisitaikymas, o dar didesnė determinacija įtvirtinti savąjį, nors ne tvarų, vystymosi kelią.

Link inovacijų apibrėžimo permąstymo

Kinija ne tik neketina atsisakyti savo ekonominio modelio – priešingai, ji intensyvina pastangas tapti lydere pažangios gamybos, aukštos pridėtinės vertės sektoriuose bei inovacijų skatinimo srityje. Šiuos siekius aiškiai patvirtino gegužę įvykęs prezidento Xi Jinpingo vizitas į gamyklą Henano provincijoje. Apsilankymo metu jis išdėstė keturis kertinius ekonominės strategijos principus: gamybinės bazės stiprinimą, aukštos kvalifikacijos ir gausios darbo jėgos rengimą, pramonės, akademinės bendruomenės ir mokslinių tyrimų glaudžios integracijos skatinimą bei technologinį savarankiškumą, grindžiamą kertinių, strategiškai svarbių technologijų įvaldymu. Būtent „glaudi integracija” tampa raktinis žodis, nes viena iš esminių priežasčių, kodėl Kinija sparčiai stiprėja įvairiuose technologijų sektoriuose, yra ne pavieniai proveržiai, o strategiškai susiformavusi tarpusavyje glaudžiai susijusių, persidengiančių ir viena kitą stiprinančių pramonės šakų sistema.

Technologijų sritys, kurios anksčiau buvo laikomos atskiromis – tokios kaip išmanieji telefonai, elektromobiliai, dirbtinis intelektas, dronai ar robotika – vis labiau susilieja, dalijasi bendromis techninės ir programinės įrangos platformomis bei natūraliai plečiasi į gretimas inovacijų erdves. Ši tarpusavio sąveika sukuria palankią terpę „pramoninei koevoliucijai,” kurioje vienos srities pažanga įgalina proveržius kitose. Pavyzdžiui, išmaniųjų telefonų gamintojai, tokie kaip Xiaomi, žengia į elektromobilių ir lustų kūrimo sritis, tuo tarpu elektromobilių gamintojai, tokie kaip Li Auto, imasi humanoidinių robotų kūrimo. Todėl Kinijos inovacijų stiprybė slypi ne nuolatiniame siekyje pirmauti pažangiausių technologijų lenktynėse ar atskirų proveržių siekyje, bet gebėjime integruoti sistemas – sujungti įvairias technologijas į vientisas, efektyvias visumas.

Kinijos inovacijų logika kyla iš gebėjimo įvertinti realius apribojimus – tiek techninius, tiek ekonominius ar geopolitinius – ir rasti kūrybingus būdus juos apeiti. Tai nėra beatodairiškas „veržimasis” į technologinį pranašumą, o nuoseklus orientavimasis į tai, kas veikia: kas gali būti pritaikoma plačiu mastu, kur slypi didžiausia grąža už investuotas pastangas? Ne viskas turi būti „pažangiausia“ – kur kas svarbiau, kad sprendimai būtų pakankamai geri, integruojami ir įperkami.

Vis dėlto būtina įvertinti ir Kinijos inovacijų sistemos trūkumus. Jos plėtra vyksta pramoninio pertekliaus, agresyvios vidaus konkurencijos, valstybės investicijų ir politinių paskatų bei sisteminės priklausomybės nuo pažangių importinių technologijų, tokių kaip pažangiausi puslaidininkiai, kontekste. Tokia sistema nėra savaime išsilaikanti, tvari ir organiška, nes pagrindinis dėmesys nukreiptas į kiekybinius, greitus rezultatus ir todėl yra stokojama gebėjimo kurti ilgalaikę vertę. Nors Kinija demonstruoja įspūdingą augimo mastą ir spartą – savo pagrindinius strateginius svertus – jos inovacijų sistemai vis dar trūksta gylio.

Šie skirtumai atveda prie esminio klausimo: ką mes iš tiesų laikome inovacijomis? Vakaruose inovacijos dažnai tapatinamos su išradimais, mokslo ir technologijų proveržiais. Kinijos modelis yra kitoks – jis labiau inžinerinis, orientuotas į technologijų lokalizavimą, patobulinimą ir efektyvią komercializaciją. Šis esminis požiūrio skirtumas turėtų skatinti tiek ES, tiek JAV permąstyti inovacijų strategijas: ne tik vertinti, kokias technologijas Kinija kuria, bet ir suprasti, kokiu būdu jos kuriamos, kokioje sisteminėje aplinkoje ir kokiais tikslais. Tik iš tiesų suvokus Kinijos inovacijų modelį galima tiksliai identifikuoti sritis, kuriose būtina stiprinti savo atsparumą, gilinti bendradarbiavimą arba konstruoti atsako mechanizmus.