2025 m. Maskvoje išleistą „Lietuvos istoriją“ Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pristato skaitytojams kaip „visapusiškai ir moksliškai pagrįstai išnagrinėtą raidą žemių, kurios skirtingu laiku buvo susijusios su Lietuva“. Knyga, pasak ministro pratarmės, esanti atsakymas į „dabartinės Lietuvos Respublikos“ valstybinei politikai naudojamus „suklastotus istorinius naratyvus, skirtus antirusiškoms ir rusofobiškoms nuotaikoms kurstyti“. Monografijos pratarmėje pabrėžtinai neminima lietuvių tauta, o prie knygos „autorių kolektyvo vadovo“ Maksimo Grigorjevo akademinių titulų pridedama: „участник СВО“ – „specialiosios karinės operacijos dalyvis“.
Naujausiame Maskvos pasakojime apie Lietuvą atmetama „šiuolaikinė lietuvių istorinė mitologija“ ir teigiama Lietuvos valstybės rusiška prigimtis: jos susidarymo centras – „senas rusų miestas Naugardukas“, jos pirmasis valdovas Mindaugas kilęs iš Polocko kunigaikščių, o Gedimino kilmė neaiški, valstybė kurta „dabartinės Baltarusijos teritorijoje“, „lietuvių valstybės Lietuva niekada nebuvo“. Lietuvos šiaurėje gyvenusios pagoniškos baltų gentys, o pietuose – aukštesnės civilizacijos rusai, turėję tvirtas krikščioniškas tradicijas ir išplėtotus miestus: Gardiną, Vilnių, Kauną ir kitus. Stačiatikiai buvę ir krašto valdovai Algirdaičiai. Bet vėliau jie išdavę tikrąjį tikėjimą, priėmę iš lenkų katalikybę ir leidę savo valdas „praryti Lenkijos Karalystei“. Vis dėlto per kelis šimtmečius Rusija „susigrąžinusi“ tas „žemes, kurios įėjo į Senosios rusų valstybės sudėtį“, o jos imperatorė „įsisūnijo baltarusius“. „Lietuvos Respublika“ ir 1918, ir 1990 m. atsiradusi iš neteisėtų svetimų jėgų veiksmų ir šiandien veikianti kaip antirusiškas ir antibaltarusiškas pronacinės ideologijos darinys.
Taigi ministro S. Lavrovo pristatytame naujausiame Maskvos istoriniame pasakojime apie Lietuvą neigiamas lietuvių tautos kaip istorijos subjekto egzistavimas, senoji Lietuvos valstybė laikoma rusų civilizacijos kūriniu, o modernioji Lietuvos Respublika – neteisėtu dirbiniu. Šis pasakojimas grindžiamas senu Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės (MDK) ir Rusijos imperijos politiniu žodynu, sena šios šalies istorine vaizduote. Jis sugrąžina mus į šimtmečius trunkantį Maskvos ir Lietuvos ginčą, primena sunkią dviejų šalių kaimynystę. Beje, abi pusės nuolat stengėsi paversti Vakarus ne tik savo nelengvos kaimynystės liudytoju, bet ir dalyviu.
Sykiu rusiška „Lietuvos istorija“ atgaivina seną Maskvos ir Vilniaus ideologinę antitezę, kuri ne vieną amžių buvo svarbi ir vieno, ir kito krašto politinėms tapatybėms. Ne tik Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK) Maskva buvo tas „kitas“, kurio atžvilgiu formuota savo krašto bendruomenės savivoka. Maskvai Lietuva taip pat ilgą laiką buvo esminis „kitas“, veikęs jos valstybės identitetą. Regis, istorinė Maskvos ir Vilniaus priešprieša šiandien, kai Rusija prie jos grįžta, būtų verta atidesnio žvilgsnio. Tai reikšmingas dabartinių Maskvos ir Lietuvos, Maskvos ir Europos santykių kontekstas.
Daugiau skaitykite čia
Doc. Darius Kuolys