„Lithuania on the Front Line.“ Pokalbis su užsienio reikalų ministru Kęstučiu Budriu | LFPR Vol. 44, 2026

Šis tekstas yra ištrauka iš publikacijos „Lithuanian Foreign Policy Review, Vol. 44 (2026).

Šiame pokalbyje su Linu Kojala jis pasakoja, kodėl 0,25 proc. BVP Ukrainai yra tik atskaitos taškas, ką praktiškai reiškia nuolatinė Vokietijos brigada ir NATO įsipareigojimas skirti 5 proc. BVP gynybai, kaip turi keistis Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimas bei transatlantinis ryšys ir kodėl, Lietuvai rengiantis 2027 m. pirmininkavimui ES Tarybai, nebegali būti jokių iliuzijų nei dėl Minsko, nei dėl Maskvos.

Linas Kojala: Prieš metus pradėjote eiti ministro pareigas. Atsigręžęs atgal, kokius pagrindinius prioritetus išskirtumėte per šį laikotarpį?

Kęstutis Budrys: Akivaizdu, kad užsienio reikalų ministro pareigos apima labai platų atsakomybės spektrą ir reikalauja vienu metu spręsti skubius iššūkius bei sudėtingus klausimus įvairiose srityse. Vis dėlto, jei turėčiau apibendrinti pagrindinius tikslus į tris kryptis, tai būtų Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas sudėtingoje geopolitinėje aplinkoje, NATO vaidmens kaip transatlantinio saugumo pagrindo įtvirtinimas ir tvirtos paramos Ukrainai užtikrinimas – šiandien būtent ji yra pirmoji gynybos linija prieš Rusijos agresiją. Tuo pačiu mano ypatinga atsakomybė – užtikrinti, kad Lietuvos balsas Europoje išliktų stiprus: kad galėtume stumti į priekį kolektyvinės gynybos prioritetus, gilinti ES ir NATO bendradarbiavimą ir užtikrinti Lietuvos vaidmenį formuojant Europos saugumo politiką. Strateginių partnerystų su Jungtinėmis Valstijomis, Vokietija, Lenkija ir mūsų Šiaurės–Baltijos kaimynėmis stiprinimas yra gyvybiškai svarbus visoms šioms užduotims.

Linas Kojala: Lietuva yra tarp pirmaujančių Europos valstybių pagal paramą Ukrainai ir viršija 0,25 proc. BVP per metus tikslą. Vis dėlto kyla abejonių dėl ilgalaikio Europos įsipareigojimo Ukrainai. Kaip vertinate šias diskusijas?

Kęstutis Budrys: Galiu patikinti, kad Lietuva nepavargs remti Ukrainos. Mūsų įsipareigojimas skirti bent 0,25 proc. BVP galioja mažiausiai ateinančiam dešimtmečiui. Labai aiškiai suprantame, kad šiandien būtent Ukraina yra pirmoji gynybos linija prieš Rusijos agresiją. Ši agresija nukreipta ne tik prieš Ukrainos suverenitetą, nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą, bet ir prieš visos Europos saugumą. Rusija labai aiškiai parodė, kad jos pagrindinis tikslas – susilpninti NATO ir atkurti įtakos sferas. Manyti, kad Rusija sustotų po Ukrainos pralaimėjimo, būtų pavojingai naivu.

Kai kurios Europos valstybės galbūt jaučiasi saugesnės nuo Rusijos grėsmės, nes yra nutolusios nuo fronto linijos. Tačiau tai klaidingas saugumo pojūtis – Rusijos tikslai gerokai peržengia Ukrainos ribas, o jos hibridinių veiksmų Europoje jau regime čia ir dabar: jie tikrina mūsų atsparumą ir ryžtą reaguoti.

Europa iki šiol suteikė reikšmingą finansinę ir karinę paramą Ukrainai. Natūralu, kad kyla klausimų, kiek ilgai ši parama bus reikalinga, ypač kai nacionalinė darbotvarkė demokratiniuose cikluose dažnai nustelbiama vidaus problemų. Tačiau turime sau nuolat priminti: net jei būtų pasiektos paliaubos ar kokia nors taikos sutartis, visa Europos saugumo architektūra ir toliau priklausys nuo stiprios Ukrainos.

Tai reiškia Ukrainą, turinčią 800 tūkst. gerai aprūpintų karių, su stabiliomis institucijomis ir išsaugota visuomenės sanglauda, tvirtai įtvirtintą Europos Sąjungoje.

Todėl bet kokios diskusijos dėl paramos Ukrainai turi apimti ilgalaikės karinės ir finansinės paramos planavimą. Politikai turi pareigą ir atsakomybę tai aiškiai išdėstyti visuomenėms ir mobilizuoti reikalingą politinę valią, juolab kad instrumentai jau egzistuoja.

Turėtume išnaudoti NATO PURL programą skubiai karinei pagalbai; ES SAFE priemonę – Ukrainos gynybos pramonei stiprinti ir ją integruoti į Europos tiekimo grandines; reparacinę paskolą, pagrįstą įšaldytomis Rusijos lėšomis, – ilgalaikei finansinei paramai.

Ir galiausiai, turime pradėti stojimo derybas. Tiek ES, tiek Ukraina turi labai rimtai dirbti, kad Ukraina iki 2030 m. taptų Europos Sąjungos nare.

Galiausiai nėra didesnės saugumo garantijos Ukrainai ir Europai nei Ukrainos narystė NATO – šis tikslas privalo išlikti darbotvarkėje.

Linas Kojala: Daug nerimo kelia transatlantinių santykių ateitis. Net jei prezidentas Trumpas dar kartą patvirtintų savo įsipareigojimą NATO, kaip vertintumėte platesnius JAV ir Europos santykius bei Lietuvos ir JAV partnerystę? Ką reikėtų padaryti kitais metais, kad ji būtų dar tvirtesnė?

Kęstutis Budrys: Transatlantiniai santykiai išlieka mūsų kolektyvinio saugumo pamatu ir NATO stiprybės atrama. Nors tam tikra politinė dinamika abiejose Atlanto pusėse kartais gali kelti neapibrėžtumo, esu įsitikinęs, kad strateginis ryšys tarp Europos ir Jungtinių Valstijų išliks tvirtas. Jis grindžiamas ne tik bendrais interesais, bet ir bendromis vertybėmis bei gilia solidarumo dvasia, atlaikiusia laiko išbandymus.

Lietuvai partnerystė su Jungtinėmis Valstijomis yra gyvybiškai svarbi ir nuolat stiprėja. Amerikos karių buvimas Lietuvos teritorijoje, bendros pratybos, glaudus bendradarbiavimas gynybos, ekonomikos ir energetinio saugumo srityse aiškiai rodo, kad šie santykiai yra realūs ir apčiuopiami.

JAV karių buvimas Europoje išlieka esminis. Atsižvelgdami į būsimus JAV pajėgų dislokavimo pokyčius, europiečiai turi dvigubai sustiprinti pastangas kurdami tvirtus gynybinius pajėgumus.

Kita vertus, džiugina tai, kad Europa bunda ir prisiima didesnę atsakomybę už savo saugumą. NATO susitarimas Hagoje iki 2035 m. padidinti gynybos išlaidas iki 5 proc. BVP buvo didelis žingsnis pirmyn. Tačiau mes nebeturime 10 metų pasiruošimui.

Turime veikti kuo greičiau ir efektyviau – stiprinti Europos karinius pajėgumus, investuoti į Ukrainos gynybos pramonę, gerinti ES ir NATO koordinavimą bei būti patikimu partneriu Jungtinėms Valstijoms.

Žvelgdami į priekį, turime siekti, kad JAV išliktų aktyviai įsitraukusios Europoje. Tai reiškia glaudesnį bendradarbiavimą gynybos pramonės projektuose, transatlantinės prekybos ir investicijų plėtrą, aktyvų politinį dialogą visais lygmenimis – nuo vyriausybių ir parlamentų iki privataus sektoriaus ir pilietinės visuomenės.

Transatlantinis ryšys nėra savaime duotybė. Jam reikalingos nuolatinės pastangos ir abipusės investicijos. Lietuva ir toliau bus tvirta glaudžios ir vieningos transatlantinės bendruomenės šalininkė, nes žinome – nuo to priklauso mūsų saugumas ir ateitis.

Linas Kojala: Vokietija rengiasi dislokuoti brigadą Lietuvoje – apie 5000 karių ir jų šeimų – nuolatinei dislokacijai. Projektą planuojama užbaigti 2027 m. pabaigoje. Kaip sekasi šis procesas? Kokie pagrindiniai iššūkiai?

Kęstutis Budrys: Vokietijos 45-osios šarvuotosios brigados dislokavimas Lietuvoje yra istorinis žingsnis tiek mūsų valstybėms, tiek NATO atgrasymo ir gynybos pozicijai rytiniame flange. Tai rodo itin reikalingą lyderystę ir ryžtą prisiimti didesnę atsakomybę už Europos saugumą.

Pasirengimo darbai vyksta pagal planą, Lietuvos institucijos palaiko nuolatinį ir glaudų koordinavimą su Vokietijos partneriais. Abi pusės tvirtai įsipareigojusios užtikrinti, kad brigada iki 2027 m. pabaigos pasiektų visišką operacinį pajėgumą.

Tai ambicingas, sudėtingas ir daugiasluoksnis projektas. Jis reikalauja ne tik karinio planavimo, bet ir spartaus infrastruktūros bei paramos sistemų kariams ir jų šeimoms vystymo. Intensyviai dirbame, kad Lietuva užtikrintų viską, kas būtina – karinius objektus, mokymo teritorijas, švietimo įstaigas ir bendrą priimančiosios šalies paramą.

Natūralu, kad kyla iššūkių, daugiausia susijusių su statybų grafikais ir skirtingų institucijų veiksmų koordinavimu, tačiau jie valdomi efektyviai. Svarbiausia, kad politinis ir strateginis įsipareigojimas iš abiejų pusių yra aiškus ir tvirtas.

Kai Vokietijos brigada visiškai įsikurs, tai žymės esminį lūžį: Lietuvoje bus nuolat dislokuotos reikšmingos apimties sąjungininkų pajėgos, praktiškai parodančios NATO pasirengimą ir transatlantinio ryšio stiprumą.

Linas Kojala: Be brigados dislokavimo, kas dar sieja Lietuvą ir Vokietiją? Kuriose srityse matote didžiausią bendradarbiavimo potencialą ateityje?

Kęstutis Budrys: Saugumo požiūriu Lietuvą ir Vokietiją sieja kur kas daugiau nei vien brigados dislokavimas. Ypač svarbus pavyzdys – augantis mūsų gynybos pramonės bendradarbiavimas. Lapkritį Lietuvoje pradėtos vokiečių gynybos kompanijos „Rheinmetall“ gamyklos statybos – joje bus gaminama 155 mm artilerijos amunicija. Tai iki šiol didžiausia gynybos srities investicija Lietuvos istorijoje. Tai daugiau nei pramoninis projektas – tai „Zeitenwende“ išraiška, stiprinanti mūsų atgrasymą ir gilinanti Lietuvos bei Vokietijos partnerystę.

Taip pat esame tvirtai nusiteikę plėsti bendradarbiavimą su Vokietija politikoje, versle, moksle, švietime ir kultūroje. Geras pavyzdys – planuojamas Lietuvos sezonas Vokietijoje, kuris dar labiau praturtintų ir pagilintų mūsų dvišalius santykius. Labai vertiname ir visuomeninio lygmens bendradarbiavimą: miestų partnerystes, pilietinės visuomenės ir NVO vaidmenį. Lietuva siekia stiprinti ryšius ne tik su federalinėmis institucijomis, bet ir su atskirais Vokietijos žemių (Bundesländer) lygmenimis. Šiuo požiūriu ypač daug tikimės iš Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Miunchene, kuris turėtų dar labiau paskatinti ekonominį, politinį ir kultūrinį bendradarbiavimą.

Vokietija taip pat yra viena pagrindinių Lietuvos ekonominių partnerių ir didžiausia užsienio investuotoja šalyje, o šis ekonominis matmuo turi didelį potencialą tolesnei plėtrai.

Tuo pat metu bendradarbiavimo potencialas toli gražu nėra išsemtas. Perspektyvios kryptys – tolesnis gynybos pramonės bendradarbiavimas, atsparumo hibridinėms ir kibernetinėms grėsmėms stiprinimas, bendros iniciatyvos energetinio saugumo ir karinio mobilumo srityse. Svarbiausia dabar – bendrus įsipareigojimus paversti konkrečiais, apčiuopiamais rezultatais: kurti partnerystę, kuri reikštų realius pajėgumus, o ne vien politines deklaracijas.

Linas Kojala: Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimas yra vienas iš regioninio saugumo, ekonomikos ir energetikos partnerystės ramsčių. Kokie pagrindiniai šios partnerystės privalumai? Ar šalys kalba vienu balsu? Ką dar reikėtų padaryti ją stiprinant?

Kęstutis Budrys: Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimas prasidėjo kaip Šiaurės šalių parama Baltijos valstybėms atkuriant ir stiprinant jų nepriklausomybę. Per pastaruosius 25 metus ši partnerystė išaugo į tikrą lygiaverčių partnerių bendradarbiavimą ir tapo efektyvaus regioninio koordinavimo etalonu. Pagrindinis šios partnerystės privalumas – mūsų gebėjimas veikti greitai ir koordinuotai: keistis informacija, vieni kitus politiškai ir karine prasme paremti, reaguoti į kylančius iššūkius vieningai ir ryžtingai. Tai ženkliai sustiprina mūsų bendrą saugumą.

Pastaraisiais metais, Suomijai ir Švedijai įstojus į NATO, ši partnerystė dar labiau sustiprėjo. Visoms Šiaurės šalims tapus Aljanso narėmis, Baltijos jūros regionas faktiškai tapo NATO tvirtove, padidinusia atgrasymo ir reagavimo pajėgumus.

NB8 šalis vienija bendros vertybės, interesai ir atsakomybės: lyderystė remiant Ukrainą, Baltijos jūros regiono saugumas, ES ir NATO išorinės sienos apsauga, pirmoji linija kovojant su Rusijos hibridinėmis atakomis, įskaitant „šešėlinį laivyną“, bei bendras darbas derinant sankcijų įgyvendinimą.

Nė viena valstybė negali apsiginti izoliuotai. Todėl turime toliau gilinti Šiaurės–Baltijos partnerystę. Turime sutelkti dėmesį į atgrasymo stiprinimą, geresnį pajėgumų sąveikumą, kovą su hibridinėmis grėsmėmis ir strateginių dilemų potencialiam agresoriui kūrimą.

Iš esmės mūsų tikslas – ne tik kalbėti vienu balsu, bet ir veikti kartu taip, kad tai iš esmės stiprintų mūsų regiono ir viso Aljanso saugumą. Taip pat siekiame, kad NB8 formatas vienytų mūsų šalis ne vien užsienio reikalų ir gynybos srityse, bet ir kitose – ekonomikos, švietimo, sveikatos apsaugos ir kt.

Linas Kojala: Šiuo metu įgyvendinama daug iniciatyvų NATO rytiniam flangui stiprinti – nuo vadinamosios „dronų sienos“ iki įtvirtinimų vietoje. Kaip šiuo klausimu plėtojamas bendradarbiavimas su mūsų kaimynais – Lenkija, Latvija, Estija ir Šiaurės šalimis? Ar pajėgūs sukurti integruotus regioninius sprendimus, o ne veikti atskirai?

Kęstutis Budrys: Rytinis NATO flangas išlieka labiausiai pažeidžiamas grėsmių, kylančių iš mūsų agresyvių kaimynių, todėl jo stiprinimas yra natūralus ir būtinas. Rusijos ir Baltarusijos eskalacijos lygis nuolat auga. Matome daugybę pavyzdžių – nuo karinių dronų ir naikintuvų įskridimų į mūsų oro erdvę iki sabotažo, dezinformacijos, kibernetinių incidentų ir kitų hibridinių atakų. Negalime pakeisti mūsų geografijos, tačiau galime stiprinti savo atsparumą ir atgrasymą, kad, jei kada nors prireiktų, būtume pasirengę.

Tam svarbūs trys elementai. Pirma, nacionalinių gynybos išlaidų didinimas, kaip sutarta NATO viršūnių susitikime Hagoje. Antra, mūsų veiksmai ES lygiu. Trečia, NATO. Visos šios kryptys yra glaudžiai susijusios – didesnės nacionalinės gynybos išlaidos reiškia daugiau lėšų, kurios, kartu su ES instrumentais ir NATO regioniniais planais, virsta realiais gynybos pajėgumais. Galiausiai tiek ES, tiek NATO tampa stipresnės.

ES lygiu jau turime planą, kurį Europos Vadovų Taryba patvirtino spalį – sustiprinti bendrą gynybinį pasirengimą kartu dirbant prioritetinių pajėgumų srityse ir konkrečius projektus pradedant 2026 m. pirmoje pusėje. Tai apima dvi mūsų regionui itin svarbias iniciatyvas – „Eastern Flank Watch“ ir „European Drone Defence Initiative“. Kai jos taps operacinės, jos papildys mūsų nacionalines iniciatyvas, tokias kaip Baltijos gynybos linija ir „Rytų skydas“, kurias Lietuva vysto kartu su kitomis Baltijos šalimis ir Lenkija.

Trumpai tariant, bendradarbiavimas su Lenkija, Latvija, Estija ir Šiaurės šalimis ne tik vyksta, bet ir tampa vis labiau koordinuotas ir pajėgumais grįstas. Pereiname nuo atskirų nacionalinių projektų prie integruotų regioninių sprendimų. Svarbu, kad visos iniciatyvos būtų taip sukurtos, jog viena kitą papildytų, derintų mūsų požiūrius ir stiprintų bendrai. Tikslas aiškus: ne lygiagrečios pastangos, o sujungta, viena kitą stiprinanti regioninė gynybos architektūra.

NATO lygiu nuo 2025 m. sėkmingai vykdomos dvi sustiprinto budrumo veiklos – „Baltic Sentry“, stiprinanti Baltijos jūros kritinės infrastruktūros apsaugą, ir „Eastern Sentry“, didinanti NATO buvimą rytiniame flange. Nemanau, kad atsitiktinumas, jog nuo tada nutrūko povandeninių kabelių trikdžiai ir dronų įskridimai į NATO oro erdvę. Šie konkretūs pavyzdžiai rodo, kad bendras darbas ir glaudus bendradarbiavimas jau vyksta nacionaliniu, ES ir NATO lygmenimis.

Linas Kojala: Jungtinės Valstijos svarsto ribotą įsitraukimą į dialogą su Lukašenkos režimu Baltarusijoje. Kokia Lietuvos pozicija šiuo klausimu? Ir kokį vaidmenį šiandien Lietuvoje atlieka Baltarusijos pilietinė visuomenė ir opozicija?

Kęstutis Budrys: Lietuva atidžiai seka JAV svarstymus dėl galimo riboto dialogo su Baltarusijos režimu ir palaiko jų tikslą pasiekti, kad Lukašenka paleistų politinius kalinius. Suprantame, kad tarptautinėje diplomatijoje kartais reikia lanksčių sprendimų, tačiau tvirtai manome, jog bet kokie kontaktai su Baltarusijos valdžios institucijomis turi būti grindžiami aiškiais principais ir sąlygomis. Vėl matome naują Lukašenkos „žavesio ofensyvą“, tačiau jau kartą tai esame išgyvenę, todėl išliekame skeptiški – jo veikimo modus operandi nesikeičia.

Be visų hibridinių atakų prieš kaimynines valstybes, įskaitant tyčinį kontrabandą naudojant meteorologinius balionus, kurie pažeidžia mūsų oro erdvę ir stabdo oro eismą, Lukašenkos režimas ir toliau sistemingai pažeidžia žmogaus teises, riboja pilietines laisves ir išlieka Rusijos agresijos įrankiu. Todėl bet koks dialogas turėtų būti aiškiai siejamas su konkrečia pažanga – žmogaus teisių padėties gerinimu, teisinės valstybės stiprinimu ir visų politinių kalinių paleidimu.

Keletas pastarųjų paleidimų nėra realių pokyčių ženklas. Nesant struktūrinių reformų, kiekvienas paleistas politinis kalinys reiškia tik tai, kad atsiranda vieta naujam. Jei švelninsime sankcijas nesusiedami jų su tokiomis sąlygomis, nebeturėsime jokių svertų daryti spaudimą Lukašenkai mažinti spaudimą savo piliečiams, nustoti mus atakuoti hibridinėmis priemonėmis ir liautis padėti Rusijai kare prieš Ukrainą.

Lietuva nuosekliai remia Baltarusijos pilietinę visuomenę ir demokratinę opoziciją. Jų buvimas Lietuvoje yra ne tik solidarumo išraiška – tai investicija į būsimos demokratinės Baltarusijos ateitį. Manome, kad Europos Sąjunga ir tarptautinė bendruomenė privalo ir toliau remti juos kaip tikruosius Baltarusijos visuomenės atstovus ir užtikrinti, kad jų balsas išliktų centrinis bet kokiame tarptautiniame dialoge dėl Baltarusijos.

Linas Kojala: Čerčilis yra pasakęs, kad „krizė neturėtų būti iššvaistyta kaip galimybė“. Europos Sąjunga susiduria su rimtais iššūkiais, bet kartu atsiranda ir reformų impulsas. Kokie yra Lietuvos prioritetai žvelgiant į ateitį? Kokius ES lygmens sprendimus ar reformas labiausiai norėtumėte išvysti?

Kęstutis Budrys: Europos Sąjunga iš tiesų patiria stiprius vėjus prieš srovę, pirmiausia saugumo srityje. Tačiau egzistuoja ir kiti svarbūs iššūkiai – globalus konkurencingumas, demografiniai pokyčiai, inovacijos.

Šiame kontekste norėčiau išskirti keturis punktus:

Pirma, ES turi daryti daugiau saugumo ir gynybos srityje. Sveikiname pastarąsias iniciatyvas, įskaitant Europos Komisijos pasiūlytą ES Gynybinio pasirengimo 2030 m. gairių planą („Defence Readiness Roadmap 2030“). Turime iš naujo pažadinti Europos gynybos pramonę, sutelkti reikalingus išteklius, glaudžiai bendradarbiauti su Ukraina ir kitomis bendraminčių šalimis. Taip pat turime investuoti į prioritetinius gynybos pajėgumus, karinį mobilumą, kritinės infrastruktūros apsaugą, ypač ES rytiniame flange, besiribojančiame su agresorėmis. Žinoma, labai svarbus glaudus koordinavimas su NATO. Tai būtų esminė mūsų saugumo ir atgrasymo stiprinimo dalis.

Antra, ES plėtra yra stipriausias Sąjungos instrumentas skatinant pozityvius pokyčius kaimynystėje ir didinant ES globalų vaidmenį. Plėtra yra geriausia investicija į Ukrainos, Moldovos, Vakarų Balkanų ir pačios ES saugumą ir gerovę. Dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą šios šalies spartus integravimasis į ES tapo dar skubesnis – kaip minėjau, Europos saugumo labui mums reikalinga stipri Ukraina, su stabiliomis institucijomis, tvirtai įtvirtinta ES viduje. Europos Komisijos vertinimas rodo, kad Ukraina, net ir karo sąlygomis, reikšmingai juda reformų keliu ir turi potencialo tapti ES nare iki 2030 m.

Lietuva visada buvo tvirta vienbalsiškumo ES bendros užsienio ir saugumo politikos srityje šalininkė, tačiau matydami, kaip kai kurios valstybės narės piktnaudžiauja savo veto teise vien savo nacionaliniams interesams, sistemingai griaudamos ES vienybę, esame atviri diskusijoms, kaip procesus padaryti veiksmingesnius. ES plėtra yra pirmoji sritis, kur būtų galima pradėti taikyti kvalifikuotą balsų daugumą (QMV).

Trečia, Europa turi mobilizuotis užsitikrinti ilgalaikį konkurencingumą, kartu skirdama daugiau dėmesio ekonominiam saugumui: mažinant pažeidžiamumą strateginiuose sektoriuose ir investuojant į tiekimo grandinių saugumą. Matome neišnaudotą ES bendrosios rinkos potencialą. Turime jį pilnai išnaudoti, pašalindami likusias kliūtis, ypač paslaugų sektoriuje, mažindami biurokratiją ir supaprastindami teisėkūrą. Taip pat itin svarbu sudaryti palankias sąlygas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, technologinei plėtrai ir startuoliams.

Ketvirta, jau pradėjome strategines diskusijas dėl kito ES daugiametės finansinės programos (MFP) ciklo. Šio proceso rezultatas nubrėš ilgalaikę ES raidos kryptį. Todėl mums reikia tokio biudžeto, kuris kartu spręstų persidengiančius saugumo ir ekonomikos iššūkius. Pakankamas gynybos ir konkurencingumo finansavimas, įskaitant sanglaudos politiką ir BŽŪP, prisidės prie ES globalaus vaidmens ir strateginio atsparumo stiprinimo.

Šie paminėti punktai taip pat atspindi Lietuvos prioritetus artėjančiam pirmininkavimui ES Tarybai 2027 m. Mūsų pagrindinis dėmesys bus skiriamas paramos Ukrainai ir Europos saugumo stiprinimui, ES plėtros pažangai, įskaitant gerą pažangą užbaigiant derybas su Ukraina, Europos gynybos pramoninių pajėgumų stiprinimui ir Sąjungos ekonominio konkurencingumo didinimui.

Be to, ypatingą dėmesį skirsime vidaus saugumo stiprinimui, migracijos valdymui ir kovai su dezinformacija, taip pat visuomenės atsparumo ugdymui ir demografinių iššūkių sprendimui. Ir, žinoma, kita ES biudžeto perspektyva turi atspindėti šiuos prioritetus. Jeigu norime, kad Europa išliktų saugi, klestinti ir įtakinga, turime suderinti savo politines ambicijas su realiais ištekliais ir praktiniais veiksmais.

Visą publikaciją skaitykite čia.