Diplomatija karo metu: Rusijos užsienio politika po 2022 metų vasario | „Rusija dienos šviesoje“. Almanachas. Nr. 1, 2025.

Paul Sharp, vienas iš žymiausių diplomatijos tyrinėtojų, padedamas praktiko ir mokslo publikacijų autoriaus Robert Smith Simpson atkreipė savo skaitytojų dėmesį į diplomatų kasdienio darbo svarbą. Diplomatai dažniausiai lieka užsienio reikalų ministrų, ministrų pirmininkų ir prezidentų, kurie visuomenėje matomi kaip užsienio politikos formuotojai, šešėlyje. Daugelis diplomatų save laiko „paprastais technokratais“ arba „paštininkais“, kurie vykdo savo sostinių nurodymus ir nuolankiai pasitraukia iš rampų šviesos, praktikuodami „savęs apribojimą“ (angl. self-effacement), kaip taikliai pastebėjo ir aprašė Iver Neumann. Diplomatai yra nematomi veikėjai, dažnai liekantys pamiršti, kai akademikai analizuoja užsienio politiką ir vertina nacionalinius interesus.

O iš tikrųjų būtent jie – ambasadoriai, specialieji pasiuntiniai, derybininkai – tarptautiniuose dokumentuose įrašo konkrečias susitarimų formuluotes, atranda bendradarbiavimo galimybių svečiose šalyse ir įspėja savo vyriausybes apie pavojingus, konfliktą žadančius ženklus. Jie veikia kaip tarpininkai tarp šalies vidaus ir išorės sferų, įkūnydami savo valstybę „kito“ akyse ir atvaizduodami „svetimą“ savo visuomenei. Kompetentingų ir gerbiamų diplomatų dažnai klauso politikai, ministrai, prezidentai, jie daro įtaką (kartais gana tiesioginę) politinių sprendimų priėmimui. Kai diplomatai turi sostinės pasitikėjimą ir gerai išmano savo darbo lauką, jie gali išplėsti savo šalies galimybes, pasiekti proveržių užsienio politikoje ir konstruktyviai prisidėti prie pačios valstybės stiprinimo.

Pavyzdžiui, Baltijos valstybėse nuo 1990 m. (o kai kuriais klausimais ir anksčiau) diplomatai smarkiai prisidėjo prie to, kad Europos biurokratams ir JAV kongresmenams būtų perteiktas teigiamas jų valstybių įvaizdis, patvirtinantis jas esant vertas integruotis į euroatlantines institucijas, o savo šalyse jie aktyviai įtikinėjo parlamentus, vyriausybes ir visuomenę imtis veiksmų, kad būtų laikomasi Vakarų akimis būtinų standartų. Rusijoje Boriso Jelcino užsienio reikalų ministerijai vadovavo liberalių pažiūrų Andrejus Kozyrevas, manęs, kad Rusija turi tapti „civilizuota“ šalimi, t. y. panašia į Vakarų pasaulio šalis. Nors XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje Rusijos Federacijos užsienio politika buvo chaotiška ir buvo sunku įvertinti tikslią vadinamųjų vakarietintojų (angl. westernizers) įtaką Rusijos valstybės raidai, tol, kol Kozyrevas buvo ministru, Rusija daugiausia bendradarbiavo su Vakarais, net nepaisydama stipraus konservatyvių ir reakcingų jėgų spaudimo šalies viduje.

Sovietų diplomatai, susidūrę su Vakarų šalimis, kur žmonės džiaugėsi laisve ir ekonomine gerove, susiformavo kritiškas nuostatas dėl sovietinės valdžios, o vėliau, įgiję įtaką sprendimų priėmimo ratuose, teigiamai paveikė Rusijos vidaus politikos pokyčius. Pavyzdžiui, daugelis Gorbačiovo reformatorių XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo susiję su 7-ojo dešimtmečio Prahos žurnalo „Taikos ir socializmo problemos“ laisvamaniška (to meto standartais) veikla arba dirbo mokslinių tyrimų institutuose, kurie buvo atviri užsienio demokratinėms valstybėms (Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių institute IMEMO, JAV ir Kanados studijų institute ISKAN). Tokios asmenybės kaip Andrejus Kovaliovas, dirbęs Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerijoje jos egzistavimo pabaigoje, prisidėjo prie daugelio teigiamų pokyčių, pavyzdžiui, paskatino surengti ESBK humanitarinės dimensijos konferenciją Maskvoje 1990 m., kai niekas kitas sostinėje tuo nesidomėjo.

Diplomatinės patirties įsisavinimas ir jos perkėlimas į politikos rezultatus, žinoma, nėra automatinis procesas, tačiau aišku viena: diplomatai, kaip vienos iš svarbiausių valstybės ministerijų profesionalai, aktyviai prisideda ne tik prie savo šalies santykių su pasauliu formavimo, bet ir prie pačios valstybės kūrimo. Šiuolaikinės Rusijos diplomatijos nagrinėjimas šiuo aspektu aktualus tuo, kad jis padėtų geriau suprasti, kaip ši Rusijos elito dalis organizuoja (arba ne) Rusijos užsienio politiką ir kaip užtikrina sąsają tarp Rusijos ir likusio pasaulio. Ar Rusijos diplomatinė tarnyba veikia kaip lanksti priemonė, palengvinanti tarpusavio supratimą su užsienio subjektais, ar yra tiesiog techninė tarpininkė, perduodanti sprendimus, priimtus už uždarų Kremliaus durų? Ar ji sugeba (arba sugebės ateityje) veiksmingai perteikti išorinio pasaulio lūkesčius Rusijai, kad būtų galima užtikrinti sklandžią sąveiką, pagrįstą faktine informacija ir kompetentinga analize, ar tiesiog sustiprins stereotipus, suformuotus sprendimų priėmėjų Maskvoje?