Geopolitikos ir saugumo studijų centras (GSSC) kartu su Japonijos ambasada Lietuvoje surengė dialogą apie saugumą ir ekonominį atsparumą, skirtą aptarti bendrus iššūkius. Renginys taip pat pažymėjo Japonijos ambasados Lietuvoje 35-ąsias diplomatinių santykių su Lietuva metines. Pirmojoje diskusijoje „Economic Hardball: Who Takes the Hit? Responding to Economic Coercion“, kurį moderavo GSSC projektų vadovas Dominykas Nedzinskas, įžvalgomis dalijosi Tom Hashimoto (Vilniaus universitetas), Kotaro Shiojiri (Japonijos tarptautinių reikalų institutas), Raigirdas Boruta (Vyriausybės strateginės analizės centras STRATA, GSSC. Antrojoje diskusijoje „Across Two Oceans: Shared Security Challenges“ moderavo GSSC projektų vadovė Donata Ketlerytė, taip pat įžvalgomis dalijosi Ken Endo (Hokaido universitetas), Vida Mačikėnaitė-Ambutavičienė (Tarptautinis Japonijos universitetas), Ričardas Šlepavičius (Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija) ir Vidmantas Kaladinskas (Lietuvos Respublikos Vyriausybė).
Pirmojoje diskusijoje analizuota ekonominės prievartos logika ir jos praktinis poveikis valstybėms. Akcentuota, kad ekonominis spaudimas – nuo prekybos ribojimų iki technologinių ar finansinių svertų – tapo sistemine geopolitinės konkurencijos dalimi. Tiek Lietuvos, tiek Japonijos patirtys parodė, kad šios priemonės yra ne epizodinės, o struktūrinės, dažnai derinamos su diplomatiniais ir informaciniais veiksmais, sudarant kompleksinę spaudimo struktūrą. Diskusijoje išryškėjo dviguba strateginė kryptis: mažinti kritinę priklausomybę nuo rizikingų partnerių ir tuo pačiu didinti savo svarbą globaliose vertės grandinėse, siekiant ne tik atsparumo, bet ir atgrasymo efekto. Pažymėta, kad tiekimo grandinės vis labiau veikia kaip tarpusavyje susiję tinklai, o ne linijinės struktūros, kuriuose vieno elemento sutrikimai gali sukelti platesnes ekonomines ir politines pasekmes. Tai kelia įtampą tarp ekonominio atvirumo ir saugumo logikos, verčiant permąstyti tradicinę atvirų rinkų naudą.
Antrojoje diskusijoje nagrinėtos Europos ir Indo–Ramiojo vandenyno saugumo sąsajos. Diskusijoje pabrėžta, kad nors saugumo „nedalomumo“ idėja susiduria su vis didesniais iššūkiais dėl regioninių specifikų, praktikoje stiprėja bendrų grėsmių suvokimas. Rusijos agresija prieš Ukrainą, Kinijos veiksmai ir didėjanti geopolitinė konkurencija skatina glaudesnį bendradarbiavimą tarp geografiškai nutolusių, tačiau panašius interesus turinčių valstybių. Taip pat pažymėta, kad vis didesnę reikšmę įgauna lankstūs partnerystės modeliai – ypač kibernetinio saugumo, technologijų ir informacijos mainų srityse. Kartu diskusijoje kritiškai vertintas regioninių formatų veiksmingumas, išryškinant tiek jų ribotumą dėl politinio tęstinumo stokos, tiek potencialą mažesniuose formatuose užtikrinti efektyvesnį koordinavimą. Paminėtas ir kintantis JAV vaidmuo, kuris išlieka svarbus, tačiau reikalauja aktyvesnio partnerių įsitraukimo ir interesų derinimo.
Diskusija atskleidė platesnę struktūrinę dilemą: kaip suderinti strateginę autonomiją, ekonominį efektyvumą ir tarptautinį bendradarbiavimą taip, kad atsparumas būtų ne tik deklaruojamas, bet ir realiai įgyvendinamas. Renginio metu išryškėjo, kad būtent tarpregioninės partnerystės, grindžiamos bendrų interesų identifikavimu ir praktinių sprendimų kūrimu, tampa esminiu atsaku į vis labiau kaip” – kaip kurti mechanizmus, kurie leistų veikti koordinuotai ir operatyviai daugialypės rizikos sąlygomis, neprarandant nei lankstumo, nei strateginės krypties.