Publikacijos

Šiame pokalbyje su Linu Kojala jis pasakoja, kodėl 0,25 proc. BVP Ukrainai yra tik atskaitos taškas, ką praktiškai reiškia nuolatinė Vokietijos brigada ir NATO įsipareigojimas skirti 5 proc. BVP gynybai, kaip turi keistis Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimas bei transatlantinis ryšys ir kodėl, Lietuvai rengiantis 2027 m. pirmininkavimui ES Tarybai, nebegali būti jokių iliuzijų nei dėl Minsko, nei dėl Maskvos.

Didžiausias karas Europoje po Antrojo pasaulinio pabaigos, JAV atsitraukimas nuo globalios lyderystės ir auganti geoekonominė konfrontacija tarp didžiųjų pasaulio galybių vis dažniau reikalauja greito ir ryžtingo ES veikimo tarptautinėje erdvėje. Numatoma ES plėtra reiškia, kad dabartinės valstybės narės turės priimti fundamentalius sprendimus dėl tolesnės ES sandaros ir institucinės sąrangos. Iššūkių ilgalaikiam ES konkurencingumui akivaizdoje dalis Europos lyderių kelia naujo ekonominės integracijos etapo, įskaitant glaudesnę bendrą fiskalinę politiką, idėjas.

Šis „Lietuvos užsienio politikos apžvalgos“ numeris prasideda nuo vidaus. Interviu su Lietuvos užsienio reikalų ministru Kęstučiu Budriu aptariame pagrindinius Lietuvos užsienio politikos prioritetus – nuolatinę paramą Ukrainai, stiprų ir patikimą, tačiau tvirtai transatlantinį NATO, atsparią Rytų kaimynystę ir glaudesnį bendradarbiavimą su bendramintėmis partnerėmis, įskaitant Indijos ir Ramiojo vandenyno regione. Tuo tarpu užsienio reikalų viceministras Sigitas Mitkus pristato pasirengimą Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai 2027 metais.

Geopolitikos ir saugumo studijų centras (GSSC) birželio 12 d. pirmą kartą istorijoje organizavo gretutinį renginį prestižinėje GLOBSEC Forum 2025 konferencijoje.

Latvijos savivaldos rinkimus Rygoje nušvietė ryški politinio populizmo žvaigždė. Politikas, verslininkas, save pristatantis vietiniu Donaldu Trumpu Ainārs Šlesers, apklausų duomenimis, pirmauja. Jo kampanija grindžiama kova su stagnacija ir politine inercija šalies viduje, politikas žada spartų ekonomikos augimą kartu kritikuodamas Vakarus ir jų vertybes. Jo politiniai oponentai pabrėžia jo ryšius su Kinija ir Rusija. Nepriklausomai nuo galutinių rinkimų rezultatų, didelė parama „latviškam trumpizmui“ signalizuoja apie gilų visuomenės troškimą radikaliems pokyčiams valstybėje.

Šiemetiniai Lenkijos prezidento rinkimai yra reikšmingi, nepaisant šio posto santykinai menkų galių. Nuo jų baigties priklauso dabartinės premjero Donaldo Tusko vadovaujamos valdančiosios koalicijos likimas – tik jos kandidato Rafało Trzaskowskio pergalė leistų jai įgyvendinti užsibrėžtas reformas, kurias iki šiol blokavo dabartinis prezidentas Andrzejus Duda. Panašiai, kaip ankstesniuose prezidento rinkimuose 2015 ir 2020 m., taip ir šiemet didelę įtaką jų baigčiai turės trečią vietą užėmęs kandidatas: jo palaikymas ir rinkėjų elgesys gali nusverti II turo rezultatą.

Rusijos agresija prieš Ukrainą aiškiai parodė, kad nebus kariaujama tik siekiant ribotų tikslų. Europos institucijos turėtų prisitaikyti prie šių naujų aplinkybių ir pakeisti savo požiūrį, jei ES nori toliau formuoti Rytų kaimynystę. Prisitaikydamas Briuselis turi iš naujo įvertinti Rytų partnerystę – vienintelį rytinį ES užsienio politikos aspektą.

Jau daugiau nei 100 metų Lietuva ieško būdų išspręsti galvosūkį: kaip mažai valstybei atkurti ir išlaikyti savo valstybingumą neturint didelių ekonominių ar karinių išteklių.

Vokietijos demokratinio centro partijos vieningai remia brigados dislokavimą Lietuvoje kaip aiškų atgrasymo signalą Rusijai, taip patvirtindamos savo lojalumą NATO aljansui.  Visgi opozicinė CDU/CSU partija priekaištauja socialdemokratų vyriausybei dėl brigados dislokavimo be papildomo finansavimo užtikrinimo ir teigia, jog „laikmečio lūžis“ (Zeitenwende) nepavyko. Tuo metu kraštutinės dešinės (AfD) ir kairiosios partijos nepritaria Vokietijos karių dislokavimui prie Rusijos sienos ir „užsienio politikos militarizavimui“.

Globali kova dėl retųjų žemių elementų (toliau – RŽE) tampa vienu iš svarbiausių geopolitinių ir ekonominių iššūkių XXI amžiuje. RŽE itin svarbūs aukštosioms technologijoms, ypač perėjimui prie žaliosios energijos, įskaitant elektromobilių akumuliatorius, vėjo turbinų variklius ir pažangiąją elektroniką. Pastangos neatsilikti nuo vis didesnį pagreitį įgaunančio technologinio progreso yra neatsiejamos nuo šių elementų, todėl jų tiekimo grandinių stabilumas ir saugumas daugeliui valstybių virsta strateginiu prioritetu. Svarbiausios ateities technologijos, pavyzdžiui, dirbtinis intelektas, kvantinės technologijos, atsinaujinančiųjų išteklių (žalioji) energija, elektromobiliai, naujos architektūros lustų gamyba ir pažangioji karo pramonė, vienaip ar kitaip yra priklausomos nuo RŽE.

Naujoji krašto apsaugos vadovybė išreiškė norą didinti biudžeto asignavimus gynybai iki 4,5 proc. BVP. Suprantama, jog toks augimas yra labai reikšmingas, todėl tikėtina, kad gali tekti mažinti išlaidas kitose srityse. Tačiau kyla klausimas: kokie yra tikslai ir lūkesčiai dėl Lietuvos gynybos stiprinimo padidinus asignavimus?

Artėjant 2025-iesiems, artėja Ukrainos ir Rusijos gamtinių dujų tranzito, ilgai buvusio vienu svarbiausių gamtinių dujų tiekimo šaltinių Europai, susitarimo baigtis. Šis kas 5 metus atnaujinamas susitarimas paskutinį kartą buvo pratęstas 2019 m. Nors Vakarų sankcijos ir Europos persiorientavimas atsisakant rusiškų energijos išteklių sumažino tranzito per Ukrainą pajėgumų panaudojimą iki minimumo, dalis Europos Sąjungos valstybių vis dar perka būtent „Gazprom“ gamtines dujas. Todėl kyla klausimas – ar Europa jau pajėgi išgyventi be rusiškų gamtinių dujų?