Sakartvelo savivaldos rinkimai: „Svajonė“ laimėjo rinkimus, bet ne legitimumą

Spalio 4 d. Sakartvelo politikai bandė pasiekti lūžio tašką – valdančioji „Sakartvelo svajonė“ siekė dar labiau įtvirtinti savo pozicijas per vykusius savivaldos rinkimus, o opozicijos aktyvistai žadėjo „vėliavų revoliuciją“. Tuo tarpu jau daugiau kaip tris šimtus dienų be pertraukos protestuojantys kartvelai surengė masinę demonstraciją simboliniu tapusiame Rustavelio prospekte, kuris tapo alternatyva nebepatikimoms balsadėžėms.

Rinkimai – be stebėtojų ir su menku rinkėjų aktyvumu

Šeštadienį vykę savivaldos rinkimai atnešė dar vieną pergalę valdančiajai „Sakartvelo svajonei“. Ji laimėjo visas mažoritarines vietas ir aiškią proporcinių balsų daugumą visose 64 savivaldybėse, kai kur surinkusi 100 proc. balsų. Kakha Kaladze buvo perrinktas Tbilisio meru trečiai kadencijai. Tačiau ši pergalė mažai ką turi bendro su realiu visuomenės palaikymu. Iš anksto buvo pakoreguotos rinkimų organizavimo taisyklės, suteikiant pranašumą valdančiajai partijai. Rinkimai vyko praktiškai be tarptautinių stebėtojų, o vietiniai stebėtojai susidūrė su daugybe kliūčių – nuo ribojimo patekti į apylinkes iki bauginimų atvejų. Nepriklausomi žurnalistai fiksavo tiek procedūrinius pažeidimus, tiek balsų pirkimo ir spaudimo rinkėjams atvejus.

Rinkėjų aktyvumas buvo rekordiškai žemas – kai kuriose savivaldybėse balsuoti atėjo mažiau nei trečdalis piliečių. Tbilisyje už „Sakartvelo svajonę“ balsavo vos per 20 proc. rinkėjų, nepaisant spaudimo, savo palaikytojų mobilizacijos ir paties Bidzinos Ivanišilio asmeniško kvietimo ateiti balsuoti. Tai rodo gilėjantį visuomenės skepticizmą ir nepasitikėjimą valdančiaisias bei pačiu rinkimų procesu. Galiausiai valdantieji, kontroliuodami žiniasklaidos lauką ir administracinius resursus, sugebėjo užsitikrinti formalų pranašumą savivaldos rinkimuose, bet tai neatnešė nei didesnio visuomenės, nei tarptautinės bendruomenės pripažinimo dėl valdžios legitimumo.

Neišsipildžiusi „vėliavų revoliucija“

Nepasitenkinimas valdžia Sakartvele kaip niekada aukštas. Per praėjusius metus „Sakartvelo svajonė“ nuosekliai ribojo žodžio laisvę, didino spaudimą pilietinei visuomenei ir siekė visuotinės kontrolės priimdami visą eilę tarptautinių normų neatitinkančių įstatymų. „Svajonei“ užvaldžius visas pagrindines institucijas – parlamentą, vyriausybę, prezidentūrą, teismus – visuomenės pasipriešinimas persikėlė į gatves, socialinius tinklus ir nepriklausomą žiniasklaidą.

Vis dėlto šis nepasitenkinimas kol kas neturi aiškios politinės išraiškos. Nors protestai rodo visuomenės energiją ir pasiryžimą, opozicinės jėgos nesugeba jos paversti politiniu veiksmu. Per praėjusius metus opozicijos partijos boikotavo darbą institucijose ir sėkmingai dirbo su tarptautiniais partneriais – bet šalies viduje trūko lyderystės ir iniciatyvų, galinčių suvienyti nusivylusius valdžia. Prie to, žinia, prisidėjo ir „Svajonės“ taktika iš anksto suimti pagrindinius politinius lyderius.  Valdžiai nusigręžus nuo europinės krypties, o opozicijai nepajėgiant pasiūlyti įtikinamos alternatyvos, dalis visuomenės jaučiasi palikta be atstovavimo.

Vienas tokių bandymų opozicijai perimti iniciatyvą į savo rankas įvyko būtent spalio 4-ąją – dieną, kurią opozicijos aktyvistai siekė paversti „vėliavų revoliucija“. Vietoje nesąžiningais laikomų vietos rinkimų, daugiau kaip dvidešimt tūkstančių žmonių susirinko Rustavelio prospekte, reikalaudami valdžios atsistatydinimo. Opozicijos aktyvistai iš anksto ruošėsi šiai dienai, tikėdamiesi išnaudoti momentą – bet pabrėždami taikias intencijas. Tokiai taktikai juos įkvėpė panašių revoliucijų pavyzdžiai – „Rožių revoliucija“ Sakartvele, „Velvetinė revoliucija“ Armėnijoje; bei pilietinio karo patirties trauma. Vis dėlto organizatorių lūkesčiai šįkart nepasiteisino. Po operos dainininko Paatos Burčuladzės perskaitytos deklaracijos buvo bandoma šturmuoti prezidento rezidenciją – Orbeliani rūmus, tačiau saugumo pajėgos tam pasipriešino vandens patrankomis ir ašarinėmis dujomis. Netrukus saugumo pajėgos užkirto kelią bet kokiems tolesniems bandymams perimti prezidentūrą ar kitus valstybinius pastatus.

Demokratiniam judėjimui trūksta politinės krypties

Mėginimai imtis iniciatyvų prieš vis labiau į autoritarizmą krypstančią valdžią turės savo pasekmių. Po spalio 4-osios demonstracijos buvo suimti visi jos organizatoriai bei kai kurie aktyvistai – šiuo metu skaičiuojami 36 žmonės. Ministras pirmininkas Iraklis Kobachidzė į bandymą surengti revoliuciją sureagavo ragindamas būti „griežtam“ su tais, kurie joje dalyvavo, ir žadėdamas su jais susidoroti. Kasdieniai Rustavelio protestai paskelbti „perversmo tęsiniu“, sudarant prielaidas griežčiau bausti aktyviausius jų dalyvius. Ruošiamasi uždrausti opozicijos politines partijas – teisinė bazė tam jau parengta.

Tačiau demonstracijos Rustavelio prospekte tęsiasi toliau. Piliečiai, ypač jaunimas ir miestų gyventojai, nebetiki, kad valdžios keitimas įmanomas per rinkimus ir rodo drąsą stodami ginti savo demokratijos kitais taikaus pasipriešinimo būdais. Šiuo metu šiam pasipriešinimui trūksta polinės išraiškos, bet  spalio 4-oji parodė, jog visuomenė nėra pavargusi ar susitaikiusi su „Sakartvelo svajonės“ valdymu.

Ateities scenarijai priklausys nuo gebėjimų suteikti šiam judėjimui politinę kryptį. Kol kas opozicija, nors ir deklaruoja siekį vienytis prieš valdantįjį režimą, išlieka fragmentuota ir neapsisprendusi dėl strategijos. Dalis opozicijos lyderių vis dar kalėjime – tai riboja jų galimybes mobilizuoti rinkėjus ar derėtis dėl bendrų veiksmų.

Tuo pat metu, tie opozicionieriai, kurie bandė imtis aktyvesnių veiksmų, atsidūrė valdžios taikinyje. Politikai, kvietę į spalio 4 dienos protestus ir skelbę apie galimą „revoliuciją“, buvo sulaikyti, tai rodo aiškų signalą – režimas neketina leisti, kad nepasitenkinimas pereitų į politinį veiksmą. Todėl „Sakartvelo svajonė“ šiandien gali švęsti dar vieną rinkimų pergalę, bet visuomenės pasitikėjimo ir legitimumo ji jau seniai neteko.