Karo Ukrainoje pasekmės Lietuvai: galimi karo scenarijai, problemos ir įtaka saugumui, ekonomikai bei vidaus politikai

Rusijos pradėtas karas Ukrainoje pakeitė Europą ir pasaulį, tačiau ne taip, kaip buvo manoma karo pradžioje. Ukrainiečiai atkakliai gina savo teritorijas ir priešinasi agresijai, Vakarų pasaulis, nors ir kiek svyruodamas, teikia karinę ir kitokią pagalbą Ukrainai, ilgai buvusios neutralios Švedija bei Suomija išreiškė norą tapti NATO narėmis, o Lietuva tuo tarpu aktyviai palaiko Ukrainos kovą ir būdama agresorės kaimynystėje kaip įmanydama stengiasi užsitikrinti savo saugumą. Tačiau karui besitęsiant ketvirtą mėnesį lieka dar daug nežinomųjų – kaip ukrainiečiams seksis apginti savo teritorijas? Kiek truks konfliktas, kuri pusė nugalės ir kokia pasaulio tvarka nusistovės jam pasibaigus? Galiausiai, kokias pasekmes karas turės Lietuvai ir visam pasauliui?

Kuomet vasario pabaigoje Rusija įsiveržė į Ukrainą, niekas negalėjo tiksliai numatyti, kiek konfliktas tęsis ar kokius padarinius lems. Šiandien tam tikras išvadas jau galima padaryti, tačiau prieš pereinant prie jų, verta trumpai apžvelgti dabartinę situaciją ir problemas, su kuriomis susiduria tiek viena, tiek kita pusės.

Rusijai peržengus Ukrainos sieną, Kremlius neslėpė savo esminių tikslų – Ukrainos valdžios pakeitimas ir visiems Vakarams absurdiškai skambanti “denacifikacija”. Vis dėlto greitai paaiškėjo, jog sprendimas įsiveržti buvo paremtas rimtais apsiskaičiavimais, mažų mažiausiai neįvertinant ukrainiečių valios gintis bei kariuomenės pasirengimo. Patyrusi didžiulius nuostolius ir nepajėgusi pasiekti pradinio sumanymo užimti visą Ukrainą, Rusija buvo priversta koreguoti savo uždavinius ir perdėlioti prioritetus. Nors Kremliaus retorika dėl “denacifikacijos” pernelyg nepasikeitė, Rusijos pajėgos buvo sutelktos į Ukrainos rytus stengiantis užimti kiek įmanoma daugiau teritorijos ir įtvirtinti ten savo valdymą. Pastaruoju metu kovos vyksta Donbaso regione, kur Rusija lėtai, bet gana užtikrintai plečia užimtas teritorijas ir vis dar turi persvarą, daugiausia artilerijos bei aviacijos dėka. Ukrainiečiai tuo tarpu iš paskutiniųjų stengiasi atremti atakas, paruošti savo karius naudotis vakarietiška technika ir surasti silpnąsias vietas, į kurias, gavus pakankamai ginkluotės, būtų galima nukreipti savo puolimą.

Šiuo metu situaciją galima būtų apibūdinti kaip lenktynes dėl laiko – Rusijos pajėgos bando užsitikrinti sau kuo didesnę buferinę zoną bei konsoliduoti administracinę užimtų teritorijų kontrolę, Ukraina stengiasi atsilaikyti ir spaudžia Vakarus sparčiau tiekti jiems gyvybiškai svarbią ginkluotę. Kalbant apie priežastis, dėl kurių Rusijai nepavyko pasiekti pradinių tikslų, sutinkama dėl kelių aspektų: 1) Neapskaičiuotas ir nesėkmingas operacijos paruošimas ir vadovavimas jai iš Rusijos pusės – akivaizdu, kad buvo tikimasi greitos pergalės, tačiau dėl melagingų ar netikslių žvalgybos duomenų apie Ukrainos karinius pajėgumus, o vėliau ir taktinio broko, Kremliui teko keisti planus; 2) Ukrainos kariuomenės pasirengimas ir kompetencija, reljefo išmanymas. Panašu, jog po 2014 metų Krymo aneksijos Ukrainos karinėse pajėgose įvyko lūžis – kariuomenė transformuota, pradėta įsisavinti vakarietiška karinė doktrina su efektyvesniais valdymo ir vadovavimo principais; 3) Prasta Rusijos karių motyvacija. Šiame konflikte išryškėjo didžiulis potencialo skirtumas tarp karių, ginančių savo namus ir karių, kurie buvo atgabenti iš tolimiausių kampelių kovoti svetimoje valstybėje dėl abejotinų tikslų; 4) Ukrainiečių – tiek kariuomenės, tiek visuomenės – valia bei ryžtas priešintis.

Po daugiau nei trijų mėnesių karo akivaizdu, jog Rusijos karinė galia buvo gerokai pervertinta, o Ukrainos nuvertinta. Pagal pajėgumus antra pasaulyje laikyta kariuomenė rimtai įstrigo keliasdešimt kartų mažesnėje savo kaimynėje. Nors buvo priversta atsitraukti, Rusija savo esminių tikslų galutinai neatsisakė. Ukraina tuo tarpu taip pat neatrodo linkusi nusileisti, taigi tikėtina, šis karas bus ilgas, su įvairaus pobūdžio ir intensyvumo fazėmis. Galutinis rezultatas priklausys nuo daugybės tarpusavyje susijusių veiksnių: kiek realiai Vakarų valstybės pasirengę remti Ukrainą ir ar paramos pakaks lemiamam pranašumui įgyti? Kiek ukrainiečiai pajėgs atlaikyti nesiliaujančius bombardavimus? Kiek pavyks išlaikyti valią priešintis? Ir iš agresorės pusės – kaip seksis įtvirtinti savo valdymą užimtose teritorijose? Kokius tikslus dar leis pasiekti Rusijos turimi resursai? Galiausiai, kokius sprendimus toliau priiminės Vladimiras Putinas ir Rusijos karinė vadovybė?

Nuo atsakymų j šiuos ir panašius klausimus priklausys tiek karo trukmė, tiek jo rezultatai. “Karo migla” neišvengiamai būdinga ir šiame Rusijos sukeltame konflikte, bet viena aišku jau dabar – karas Ukrainoje taip greitai nesibaigs. Remiantis karybos ekspertų vertinimais, didesnio intensyvumo fazė turėtų tęstis iki metų pabaigos, vėliau, tikėtina, seks lėtesnio tempo etapas, galintis užtrukti ne vienerius metus. Šiuo metu konfliktas vis dar yra santykinai ankstyvoje fazėje ir gali pakrypti ne viena linkme: a) Rusija gali toliau plėsti užimtas Ukrainos teritorijas; b) Ukraina, sulaukusi pakankamos pagalbos, gali atsiimti užgrobtas žemes; c) abiejų kovojančių pusių susitarimas, pasiektas derybų keliu. Visi šie scenarijai daugiau ar mažiau galimi, tačiau yra bent keletas esminių veiksnių, mažinančių perspektyvas artimiausiu metu išspręsti konfliktą. Pirma – priežastys, motyvai ir tikslai, dėl kurių kovojama, abiems pusėms yra visiškai egzistencinio pobūdžio, todėl bet kokie kompromisai atrodo mažai tikėtini. Ukraina kovoja už savo laisvę bei apsisprendimo teisę. Jos valdžia ir piliečiai jrodė, kiek daug yra pasirengę paaukoti siekdami apginti savo šalies suverenitetą, todėl bet kokios nuolaidos teritorijų klausimu atrodo sunkiai įmanomos. Rusija tuo tarpu savo invaziją pristatė kaip “specialią karinę operaciją”, kuria neva siekė apsaugoti rusus Ukrainoje nuo nacių režimo. Ir iš šios perspektyvos žvelgiant atsitraukimas nuo to, ką V. Putinas laiko egzistenciškai svarbia misija, vargiai tikėtinas. Atmetus visus absurdiškus Kremliaus pareiškimus galima numanyti, kad tikrasis Rusijos tikslas yra bet kokia kaina stabdyti Ukrainos integraciją į Vakarų institucijas ir konkrečiai NATO, kurią ji visuomet laikė kritine grėsme saugumui. Galiausiai, nuo to, ar pavyks pasiekti koką nors pergalę Ukrainoje (ar bent jau sudaryti pergalės įvaizdį), priklausys tiek paties V. Putino, tiek jo režimo išlikimas. Antra, Vakarų parama gali dar labiau pratęsti karą, o ne jį sutrumpinti. Neretai tenka išgirsti vertinimus, kad Vakarų ginkluotė gali tapti lemiamu veiksniu, padėsiančiu Ukrainai sustabdyti Rusijos invaziją ir pagreitinti karo baigtį. Tą ne kartą savo kalbose pasaulio lyderiams yra pabrėžęs ir pats V. Zelenskis. Vis dėlto Rusija dar tikrai nėra išnaudojusi visų savo pajėgumų, be to, yra tikimybė, kad perduodamos technikos nepakaks Ukrainai pasiekti pergalę, arba ji ir toliau pasieks Ukrainą pernelyg lėtais tempais (čia reikia atsižvelgti ir į logistikos problemas). Galiausiai reikia nepamiršti, kad mūšius ir karus laimi ne ginklai, o kariai ir jų gebėjimas ta ginkluote pasinaudoti.

Taigi panašu, kad ilguoju laikotarpiu karas gali užsitęsti, nes kol kas nė viena pusė nėra pajėgi nugalėti kitą. Kalbant apie artimiausius mėnesius, manoma, jog tam tikras lūžis konflikte galėtų įvykti antroje vasaros pusėje, kuomet Ukrainą pasieks didesni sunkiosios ginkluotės iš Vakarų kiekiai, o kariai jau bus apmokyti ja naudotis. Tačiau ir tai dar nereiškia, kad matysime didžiulį sutelktą ukrainiečių kontrpuolimą, o veikiau bandymus palaipsniui išstumti okupantus iš užimtų teritorijų. Taip pat atrodo, jog nepaisant kelių nesėkmingų bandymų susėsti prie derybų stalo, galimybė artimiausiu metu užbaigti karą susitarimu yra mažai tikėtina, nes nei viena pusė nelinkusi daryti nuolaidų. Derėtis galiausiai teks, bet derybos nebūtinai užtikrins ilgalaikę taiką. Jei, pasak Karlo fon Klauzevitzo, karai yra politikos tąsa kitomis priemonėmis, Rusija greičiausiai ir toliau sieks savo ambicijų įgyvendinimo, kol Ukrainos klausimas bus išspręstas ją tenkinančiu būdu. Nebent, žinoma, bus visiškai sutriuškinta.

Svarstant apie karo pabaigą ar galimą Rusijos pralaimėjimą svarbus dar vienas aspektas – Vakarų lyderiai regis nėra iki galo apsisprendę dėl pergalės šiame konflikte apibrėžimo. Ukrainos pozicija gana aiški – susigrąžinti visas teritorijas iki vasario 23-iosios ribų, tuomet bus galima tartis dėl taikos. Vakaruose tuo tarpu ryškėja skirtys tarp tų, kurie Rusiją nori nubausti maksimaliai, ir manančių, jog vertėtų apsiriboti režimo nubaudimu, leidžiant jam “išlaikyti veidą”. Šių nesutarimų centre slypi principiniai klausimai – kokios pasaulio tvarkos norima po karo ir ar tris dešimtmečius trukęs Rusijos integracijos projektas turėtų būti galutinai nutrauktas. Skirtingi valstybių interesai ir požiūriai leidžia numanyti, kad rimtų nesutarimų gali kilti ir tuomet, kai derybos dėl taikos bus atnaujintos – jei V. Zelenskis vis dėlto sutiktų su kokiomis nors nuolaidomis, kaip būtų elgiamasi su sankcijomis? Apie šį klausimą dar garsiai nesvarstoma, bet regis niekas Europoje neprieštarauja, kad parama Ukrainai yra moraliai teisinga ir Europos saugumo užtikrinimas yra jos esminis interesas. Žinoma, galutinius sprendimus teks priimti V. Zelenskiui ir jo vyriausybei, tačiau Europos lyderiams taip pat būtina apsispręsti dėl savo ilgalaikių tikslų, nes nežinant kokios Rusijos norima, neaišku ir kokiomis priemonėmis su ja reikia kovoti.

Rusijos pradėto karo pabaiga šiuo metu dar atrodo tolima ir miglota, bet vienokius ar kitokius jos įsiveržimo į Ukrainą padarinius jau spėjo pajusti visas pasaulis: nusistovėjusios tarptautinės tvarkos sukrėtimą ir NATO sustiprėjimą, seniai pamirštą branduolinio karo grėsmę, kainų šuolį ir sulėtėjusį ekonominį augimą, pabėgėlių krizę, ir kitas panašias problemas. Lietuvai karas reiškė smarkiai pablogėjusią saugumo padėtį, privertė politikus ir visuomenę susirūpinti šalies gynyba, peržiūrėti karines išlaidas, paskatino galutinai atsisakyti priklausomybės nuo rusiškų dujų ir naftos bei taip pat sukėlė rimtų ekonominių iššūkių. Karo Ukrainoje pasekmės toliau bus pristatomos apžvelgiant jas keturiose srityse: tarptautinis saugumas, ekonomika ir energetika, nacionalinis saugumas bei vidaus politika.

1. Tarptautinis saugumas. Reikia pripažinti, kad atvira Rusijos agresija prieš kitą valstybę daug kam Europoje sukėlė šoką ir privertė susidurti su primiršta karo realybe. Šis konfliktas sukrėtė po II pas. karo nusistovėjusią saugumo architektūrą ir daugelį Europos valstybių paskatino permąstyti savo vietą joje. Karas Europoje suteikė naujos gyvybės NATO, o Aljanso narės ėmėsi didinti savo karinius biudžetus ar bent jau peržiūrėti gynybos strategijas. Vokietija ženkliai padidino gynybos išlaidas su tikslu turėti pajėgiausias karines pajėgas Europoje, tuo tarpu Suomija ir Švedija, atsisakę kelis dešimtmečius puoselėtos neutraliteto politikos, ryžosi pateikti prašymus dėl narystės NATO. Dauguma Aljanso narių sveikino tokį sprendimą ir sutarė, kad šių šalių įstojimas sustiprins koletyvinį Europos saugumą. Lietuvai reikšmingiausias pokytis buvo NATO karinių pajėgumų rytiniame flange sustiprinimas – mūsų šalyje dislokuota ginkluotė bei papildomos karių rotacijos. Ilgalaikiai sprendimai dėl NATO pajėgų didinimo Lietuvoje turėtų paaiškėti po Aljanso viršūnių susitikimo Madride birželio pabaigoje, bet pagrindiniai mūsų tikslai jau įvardinti – šalyje esančio NATO bataliono stiprinimas, pasirengimas priimti diviziją, oro policijos transformavimas į gynybos misiją ir bendras oro gynybos stiprinimas.

Reikšmingus poslinkius regiono saugumo architektūroje žymi ir Europos ginklavimasis bei ginkluotės tiekimas kovojančiai Ukrainai. Daugumoje Europos šalių regis pagaliau buvo įsisąmoninta, kad strategija “neprovokuoti Rusijos” neveikia, todėl didžiulės investicijos buvo nukreiptos valstybių karinių pajėgumų modernizavimui ir ukrainiečių apginklavimui. Tapo aišku, kad Ukraina šiuo metu kovoja dėl viso regiono saugumo, todėl ilgalaikė parama ir nuolatinis ginklų tiekimas yra kritiškai svarbūs. Kai kurioms didžiosioms valstybėms vis dar daugiau prisidedant kalbomis nei realiais darbais, tokios palyginti nedidelės šalys kaip Estija ar Latvija sugeba suteikti stebinančiai didelę paramą. Lietuva tuo tarpu irgi reikšmingai prisideda prie pagalbos Ukrainai – remiantis LR Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, iš viso Lietuvos iki šiol suteikta karinė parama siekia apie 115 mln. eurų ir apima oro gynybos sistemas „Stinger”, prieštankinius ginklus, šarvines liemenes bei šalmus, minosvaidžius, šaulių ginklus, amuniciją, termovizorius, dronus, antidronus ir stebėjimo radarus, mūsų šalyje ukrainiečiai taip pat apmokomi naudotis vakarietiška ginkluote. Dėl nuolatinės paramos Ukrainai teikimo Lietuvos kariuomenėje jau susiduriama su mažėjančių ginklų atsargų problema.

Svarstant apie karo pasekmes tarptautiniam saugumui nepaprastai svarbu įsivertinti, kokias rizikas mūsų regionui kelia kariaujanti ir agresyviai nusiteikusi Rusija dabar, ir kokias rizikas ji galėtų kelti ateityje. Prasidėjus invazijai į Ukrainą buvo nemažai kalbama, kad kitas Kremliaus taikinys galėtų būti Lietuva bei kitos Baltijos šalys, bet Rusijai rimtai įstrigus sutariama, jog režimas dabar ir artimiausiu metu tikrai nebus pajėgus pulti NATO priklausančias valstybes. Visgi tam tikrus jautrius taškus galima išskirti. Vienas jų – Kaliningrado sritis. Neseniai įsigaliojus ketvirtajame ES sankcijų pakete numatytoms priemonėms – ribojimams rusiškam plienui bei kitų juodųjų metalų produktams ir sustojus šių produktų tranzitui per Lietuvą (ir kitas ES šalis) – Rusija ėmė grasinti “imtis veiksmų savo nacionaliniams interesams apginti”. Kokie tie veiksmai galėtų būti (ir ar apskritai bus) sunku nuspėti, bet Rusijos galimybių ir noro išnaudoti Kaliningrado klausimą įtampos didinimui tikrai nereikėtų nuvertinti. Antra – visų dėmesiui nukrypus į Rusiją nereikėtų pamiršti ir Baltarusijos keliamų grėsmių. Abi šios valstybės įrodė, kad yra pasirengę panaudoti agresiją prieš kitą šalį arba suteikti savo teritoriją neteisėtiems politiniams ir kariniams tikslams pasiekti. Prie vakarinių Baltarusijos sienų dažnai rengiamos pratybos mums jau tapo įprastu reiškiniu, bet dabar pajėgos buvo sustiprintos ir pietuose, tikėtina, rengiantis galimai invazijai į Ukrainą. Trečia – Suvalkų koridorius, dažnai įvardijamas kaip silpniausia NATO vieta Baltijos regione (jį užėmus Baltijos šalys būtų atskirtos nuo pagrindinių NATO pajėgumų Europoje). Suvalkų koridoriaus apsaugos klausimas jau seniai minimas Lietuvos gynybos dokumentuose, bet reaguojant į karą Ukrainoje numatyta investuoti į transporto infrastruktūros gerinimą bei pritaikymą karinės technikos judėjimui (ketinama rekonstruoti kelią nuo Marijampolės iki Lenkijos sienos, bus atnaujinama ir susisiekimo su Lenkija alternatyva – kelias Vilnius-Alytus-Lazdijai. Taip pat ketinama nutiesti Jonavos aplinkkelį, rekonstruoti tiltus ir viadukus magistralėje Vilnius-Klaipėda).

Žvelgiant į ateities perspektyvas galima išskirti dar vieną karo pasekmę, turėsiančią nemažą geopolitinę reikšmę Lietuvai – tai galutinis ukrainiečių persiorientavimas į Europą ir Vakarus. Nors narystės NATO idėja atidėta neribotam laikui, vienokia ar kitokia Ukrainos integracija į Europos institucijas turėtų įvykti, ir Lietuva šiuo atveju turi galimybę ne tik įgyti patikimą ilgalaikę partnerę, bet ir sustiprinti savo balsą tarptautinėje erdvėje. Ne visos ES narės vienodai optimistiškai nusiteikę dėl Ukrainos europinės integracijos, todėl Lietuva turėtų dėti visas diplomatines pastangas siekdama užtikrinti, kad Vakarų valstybių lyderių pažadai dėl regiono saugumo stiprinimo virstų realiais sprendimais.

2. Ekonomika ir energetika. Galutinė Rusijos invazijos į Ukrainą kaina paaiškės ateityje, bet pasaulis už tai moka jau dabar. Ukraina ir Rusija buvo pagrindinės kviečių, miežių, kukurūzų ir maistinio aliejaus eksportuotojos, ypač Afrikos ir Artimųjų Rytų šalims. Rusija taip pat yra pagrindinė trąšų ir naftos gamintoja. Šių produktų tiekimo sutrikimai apsunkina kitų prekių tiekimo grandines, didina maisto ir energijos kainas, o kai kurioms Afrikos šalims gali grėsti badu. Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vertinimais, Rusijos karas Ukrainoje ir dėl jo paaštrėjusi energetikos bei maisto krizė šiais metais ženkliai sumažins pasaulio ekonomikos augimą ir padidins infliaciją. Infliacija, atsiliepianti gyventojų pajamoms ir vartojimui, gegužės mėnesį euro zonoje siekė 8,1 procento. Lietuvoje gegužės mėnesį infliacija pasiekė net 18,5 procentų ir buvo antra pagal dydį Europos Sąjungoje, o vidutinė metinė infliacija, anot Lietuvos banko, turėtų būti apie 15,2 procento. Vienas svarbiausių infliacijos augimą spartinančių veiksnių buvo brangstantys maisto produktai, o didėjančioms maisto produktų kainoms didžiausią įtaką padarė brangusios žaliavos ir jų tiekimo trukdžiai, ženkliai pabrangęs kuras bei trąšos, platesni tiekimo grandinių sutrikimai. Didžiulių iššūkių patiria šalies statybų sektorius, nes didelė dalis metalų iki karo buvo importuojama iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos. Galiausiai, aukščiau išvardintos priežastys ir ES sankcijos Rusijai bei Baltarusijai šiemet sumažins tiek valstybės, tiek verslo gaunamas pajamas.

Europa ypač skaudžias pasekmes patiria dėl energetinės priklausomybės nuo Rusijos, kuri yra antra pagal dydį gamtinių dujų gamintoja ir trečia pagal dydį naftos gamintoja pasaulyje. Nepaisant didelių kaštų, Europos Sąjungos lyderiai sutarė dar iki šių metų uždrausti 90 procentų rusiškos naftos importo. Tiesa, ne visos valstybės yra vienodai tam pasirengę – sudėtinga surasti ir greitai užsitikrinti alternatyvius energetinių išteklių šaltinius, be to, kai kur trūksta būtinos infrastruktūros (dujų jungčių ar suskystintų dujų terminalų). Atsiribojimas nuo Rusijos išteklių ilguoju laikotarpiu neišvengiamai skatins Europos poslinkį link žaliosios energetikos, o investavimas į atsinaujinančius energijos šaltinius ateityje bus kritiškai svarbus energetinio saugumo bei politinio stabilumo komponentas. Lietuva tuo tarpu buvo pirmoji tarp ES narių, visiškai atsisakiusi rusiškų dujų bei naftos ir toliau aktyviai palaiko visos Europos planus atsiriboti nuo Rusijos iškastinio kuro. Naftos išteklius Lietuva užsitikrina per Būtingės naftos terminalą bei “Mažeikių naftos” perdirbimo gamyklą (pereita prie naftos importo iš Artimųjų rytų, Afrikos ir kitų šalių), o gamtinėmis dujomis apsirūpina per Klaipėdos suskystintų dujų terminalą.

Nereikėtų pamiršti ir karo įtakos Ukrainos bei Rusijos ekonomikoms ir iš to kylančių pasekmių Lietuvai bei visai Europai. Prognozuojama, kad šiais metais Rusijos BVP gali sumažėti 12 procentų, o tai būtų didžiausias jos BVP kritimas nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. Infliacija jau viršija 16 procentų ir manoma, kad ji dar padidės. Labai tikėtina, kad ilgainiui Rusija praras didžiosios ekonomikos statusą ir toliau judės j ekonominę, finansinę ir technologinę izoliaciją, o grįžimui į iki sankcijų buvusį lygį gali prireikti ištisų dešimtmečių. Visa tai gali lemti didesnį jos suartėjimą su Kinija ir dar didesnį priešiškumą Vakarams bei Lietuvai. Tuo tarpu Ukrainos ekonomika, remiantis Pasaulio banko skaičiavimais, šiemet susitrauks bent 45 procentais, nors tikrasis mastas priklausys nuo karo trukmės ir intesyvumo. Ukrainos ekonomikos ir infrastruktūros atkūrimas ateityje neabejotinai pareikalaus milžiniškų investicijų tiek finansinio, tiek žmogiškojo kapitalo prasme ir Lietuva čia galėtų pasiūlyti ne tik tiesioginę finansinę pagalbą, bet ir savo kompetencijas technologijų, inžinerijos ar kitose srityse.

3. Vidaus politika. Reaguojant į Rusijos veiksmus Ukrainoje vasario 24 d. Lietuvoje buvo įvesta nepaprastoji padėtis, numatanti tam tikrus konstitucinių teisių ir laisvių ribojimus visoje šalies teritorijoje. Uždraustas rusiškų ir baltarusiškų televizijos bei radijo programų retransliavimas ir platinimas internete, ribojamas dezinformacijos ir karo propagandos skleidimas, karo, neapykantos ir diskriminacijos kurstymas, raginimas prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, taip pat draudžiami bet kokie susirinkimai, kurių tikslas – bet kokia forma ar apimtimi palaikyti Rusijos Federaciją ir (ar) Baltarusijos Respublikos veiksmus, taikomos kitos nepaprastosios priemonės.

Atsižvelgus j karo keliamus iššūkius buvo patikslintas ir Lietuvos biudžetas. Jame papildomai numatytos priemonės, skirtos sušvelninti infliacijos pasekmes, kompensuoti gyventojams itin dideles dujų ir elektros kainas, teikti pagalbą karo pabėgėliams iš Ukrainos bei palaikyti geležinkelių infrastruktūrą ir šalies saugumą.

Lietuvos vidaus politikai taip pat nepaprastai aktualus pabėgėlių iš Ukrainos klausimas. Nuo karo pradžios Ukrainą paliko apie 6,5 mln. žmonių, daugiausia moterų ir vaikų, apie pusę jų priėmė Lenkija. Daugiausia pabėgėlių priėmusios šalys susiduria su nemenkais iššūkiais dėl jų apgyvendinimo, įdarbinimo, švietimo ir integracijos. Be to, vis pasigirsta įspėjimų dėl rizikos iš Ukrainos bėgačioms moterims ir vaikams tapti prekybos žmonėmis aukomis. Lietuva nuo vasario pabaigos priėmė apie 57 tūkstančius pabėgėlių ir taip pat susiduria su aukščiau paminėtomis problemomis. Viena vertus, šalies visuomenė visai neblogai susitvarkė su atvykėlių priėmimu ir noriai prisidėjo prie pagalbos ukrainiečiams – suteikė pastogę, būtiniausius reikmenis, psichologinę pagalbą, kitas reikalingas paslaugas. Tuo tarpu patiems ukrainiečiams nebūtinai pavyko sėkmingai integruotis. Dalis pabėgėlių ketina pasilikti gyventi Lietuvoje, tačiau daugiau nei pusei jų įsidarbinimo klausimai kelia rimtų iššsūkių. Remiantis Rinkos tyrimų agentūros “RAIT” atliktu tyrimu, du trečdaliai negali susirasti tinkamo darbo, o 45 procentai atvykusių asmenų kenčia finansinius sunkumus, siekdami patenkinti pagrindinius savo poreikius. Be to, Lietuvoje stinga ir kultūrinės infrastruktūros ukrainiečių integracijai: beveik nėra mokytojų, mokančių ukrainiečių kalbą, trūksta katalikų kunigų, kurie galėtų aukoti mišias ukrainietiškai, nėra jokios vietinės žiniasklaidos priemonės ukrainiečių kalba. Pabėgėlių apgyvendinimo klausimas taip pat labai svarbus – dėl sumažėjusios būstų pasiūlos ir išaugusių nuomos kainų savarankiškas būsto radimas nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams tampa sunkiai įmanomas, o iš lietuvių pasiūlytų laikinų būstų didžioji dalis jų anksčiau ar vėliau turės išsikelti.

4. Nacionalinis saugumas. Rusijos karinė agresija Ukrainoje turėjo didžiulę neigiamą įtaką Lietuvos saugumo padėčiai ir padidino grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Dažnai pasigirstant nuogąstavimams, kad neatsilaikius Ukrainai mūsų šalis su kitomis Baltijos valstybėmis galėtų būti kitas Rusijos taikinys, visos pagrindinės šalies politinės jėgos buvo priverstos susitelkti ir visą dėmesį nukreipti į Lietuvos gynybinio potencialo stiprinimą. Tokio susitelkimo rezultatu turėjo tapti partijų nacionalinio saugumo ir gynybos susitarimas, kuriame būtų numatyti konkretūs tikslai ir priemonės šalies nacionaliniam saugumui ir gynybai stiprinti. Tačiau dokumentas iki šiol įstrigęs parlamente ir nepanašu, kad galėtų būti priimtas anksčiau nei per rudens sesiją.

Reaguodama į karą ir pasikeitusią saugumo situaciją Lietuva, kaip ir daugelis Europos šalių, padidino savo gynybos biudžetą ir karines išlaidas. Mūsų šalies gynybos išlaidos šiemet buvo padidintos iki 2,5 proc. nuo BVP, taip pat padidintas karinių pajėgų parengties lygis, sustiprintas karinis rengimas ir paspartintas ginkluotės modernizavimas. Intensyviai stiprinami ir Lietuvos, kaip priimančios šalies pajėgumai – kuriami nauji karinės infrastruktūros objektai, gerinama turima infrastruktūra.

Karas Ukrainoje nebėra tik regioninis konfliktas – jis tapo kur kas platesne konfrontacija tarp Vakarų pasaulio bei Rusijos ir žymi reikšmingą geopolitinį lūžį. Jis lems Rusijos pašalinimą iš Vakarų politinės ir ekonominės tvarkos (bet, tikėtina, didesnį jos suartėjimą su Kinija), o Vakarams teks pertvarkyti savo tiekimo grandines, didinti karinius biudžetus, užsitikrinti alternatyvius energetinių išteklių šaltinius ir susitaikyti su sulėtintu ekonominiu augimu.

Lietuvai šis karas taip pat neišvengiamai atnešė svarbių pasekmių – pablogėjus saugumo situacijai mūsų šalyje sustiprinti NATO pajėgumai, didžiulės investicijos skiriamos infrastruktūros, reikalingos dar didesnėms ilgalaikėms Aljanso pajėgoms priimti, kūrimui ir atnaujinimui, padidintos gynybos išlaidos, modernizuojama ginkluotė, skiriamas didesnis dėmesys pilietinio pasipriešinimo ugdymui, galutinai atsisakyta rusiškų energetinių išteklių. Ekonominiai iššūkiai Lietuvos irgi neaplenkė – dėl sutrikdytų tiekimo grandinių, brangstančių žaliavų sunku suvaldyti kainų augimą, atsiliepiantį gyventojų perkamajai galiai ir ekonominei gerovei.